senojo blogo archyvas

Mano užrašų knygelė(s) 
Rašydamas šiuos žodžius pats mąstau, kodėl pasirinkau tokią keistą temą ir ar po kelių minučių visko nenutrinsiu ir neisiu rašyti straipsnio apie Šveikausko taurę. Na, pažiūrėsim, kas gausis. Jei pavyks, jūs skaitysit šiuos žodžius, jei ne, koks skirtumas.
  Turiu aš ne vieną užrašų knygelę, kurios turi atkentėti mano minčių antpuolius. Dar nė viena savo tvirtovės neapgynė. Ilgą laiką rašinėdavau į mažas užrašų knygeles ir jos man ilgai netarnaudavo. Prirašius vieną, ateidavo eilė kitai ir t.t. Tačiau nemanyk, kad aš jas išmetu, ar nukišu į kokį spintos kampą, kur tarakonai lipdo pilis ir pelės žaidžia senais, apkramtytais šachmatais.
 Užrašų knygelės (kažkoks ilgas žodžių junginys) visuomet yra netoli manęs, kai esu namie. Aš visada žinau, kur yra viena ar kita knygelė ir kas kiekvienoje parašyta. Tiesa, kartais, bevartydamas minčių prisigėrusius puslapius randu kažką naujo, ką buvau parašęs, bet užmiršęs. Būna įdomus susitikimas su savo paties mintimis ir žodžiais. Tikrai atrodo, kad kalba praeities aš. Įdomu.
 Dabar turiu didelę užrašų knygą, kuri yra pakankamai stipri ir nepasiduoda mano puolimui. Bet aš naudoju įvairią išbandytą ir neišbandytą techniką. Kažkada ir ji kris.
Galbūt tau, skaitančiam šį straipsnį banaliu pavadinimu, kils banalus klausimas (čia jau grynai mano kaltė dėl banalaus pavadinimo ir tavo banalaus klausimo)- ką aš rašau ten? Hm.. Keista, kad paklausei. rašau tikrai daug ką. Ir ne tik rašau. Mano užrašų knygoje (kalbu apie didžiąją, A4 formato), yra nuo apsnigtų ir nakties palaimintų haiku iki penkiaaukščių ateities projektų, (ne)įgyvendamų idėjų ir tiesiog švelniai aštrių, visiškai nesuvokiamų paveikslėlių.
Štai ir viskas, trumpi apie u.k. (jau atsibodo rašyti tuos pačius žodžius). Galvoju, būtų neblogai sukurti įdomų pavadinimą, bet niekaip neišeina. Juk pavadinimas irgi yra kūryba, o jos labiausiai nemėgstu forsuoti. Tai ją žudo. Apie forsavimą kūryboje pakalbėti verta. Gerai, užsirašau ją į eilę šalia kitų gerų temų. Einu padarysiu minčių masažą užrašų knygelėje.
  P.S. O, ritmai, juk šventės artėja. Dar ir kokios šventės! Mąsčiau įdėti sveikinimą skaitytojams, kurie skaiti šį blog'ą, bet dėl laiko trūkumo to padaryti šventiniu laikotarpiu tiesiog nespėjau.

Elegantiškai sninga arba po mėnesio tylos
Šiandien taip elegantiškai sninga...
   Antanas Miškinis

Taip, tikrai šiandien sninga. Atėjo žiema ir tai, tikiuosi, jau visi pastebėjo. O jei nepastebėjo, tai siūlau toliau nebeskaityti, o atsitoti nuo kėdės, nusikratyti samanas ir išeiti į lauką.
O šį kartą, trumpam prisėdęs prie blog'o, norėčiau padaryti šiokį tokį pranešimą (gal sakyti "padaryti" būtų nelabai tikslu, bet tikiuosi, kad supranti). Paskutinis įrašas buvo prieš mėnesį, galbūt kažkam (labai abejoju, ar atsiras bent pora) iškilo klausimas, kur daugiau įrašų. Galiu pasakyti, kad esu labai užimtas, mano dienotvarkė pripildyta įvairiausios veiklos, todėl labai sunku rasti laiko blog'ui.
Taigi šis įrašas pakankamai chaotiškas ir nestruktūrizuotas, bet aš vis dar atsimenu vakarykštes dienos diskusijas ir labai šiltus, naujai sutiktus, žmones savivaldybėje (jei tu dalyvavai kartu, ir žinai apie ką aš kalbu, šilčiausi linkėjimai nuo laikinojo mero).
Štai, trumpai pasisakiau ir dabar lekiu tolyn, manęs laukia sniegas

 Patirti
Kaip aš pasiilgau varžybų... Tikrų, rimtų, barjerinių varžybų...
 Kiekvienas tikras atletas savo sugebėjimus demonstruoja būtent per varžybas, ir tai niekam ne naujiena.
 Dėl to aš ypač laukiu varžybų, kad galėčiau parodyti, kuo patobulėjau, kokias klaidas ištaisiau ir kad galėčiau...

 Patirti.

 Patirti tuos nepaprastus ir su niekuo nepalyginamus jausmus

 Kai lauki bėgimo

 Kai kiekvienas pasakytas padrąsinantis ir palaikantis žodis suteikia dar daugiau ryžto bei noro nugalėti

 Kai laikas iki bėgimo skaičiuojamas širdies dūžiais

 Kai instinktai tampa aštresni už viską

 Kai siela kvėpuoja kitų baime

 Kai raumenys, sausgyslės, kaulai ir kitos struktūros pasiruošusios padaryti daugiau, nei gali

 Kai visas Tu kaupi jėgas lemiamam bėgimui

Kai išgirsti komandą "Į vietas"

Kai visas pasaulis nutyla

Kai tavo siela nebeatsimena kas buvo ir jai nebesvarbu, kas bus

Kai lieka tik dabartis

"Dėmesio!" ...

Dabar arba niekada

            ...

Gyventi taip, kad...
Viršuje, dešinėje pusėje, galima pamatyti naują skyrelį, kurį sugalvojau padaryti. Tai mintis. Pavadinimas, pritariu, nėra labai originalus, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra žinia, kurią neša pati mintis. Tikiuosi, kad ta žinia pasieks kiekvieną skaitantį. Pirmam kartui nusprendžiau pasidalinti viena iš mėgstamiausių minčių, kurias esu girdėjęs...

Į pasaulį ateiname verkdami, o visi aplink šypsosi. Gyvenkime taip, kad iš pasaulio išeitume šypsodamiesi, nors visi aplink verktų...
persų išmintis
 Į šiuos du sakinius telpa labai daug. Telpa receptas, kaip gyventi. Kaip?

  Gyventi taip, kad ne tik, kad nebūtų gėda, bet kad galėtum didžiuotis savo gyvenimu

  Gyventi taip, kad būtų ką prisiminti

  Gyventi taip, kad daugybę akimirkų norėtum pakartoti dar kartą

  Gyventi taip, kad galėtum džiaugtis kiekviena sekunde


  Gyventi taip, kad
  gyvenimo pabaigai atėjus, galėtum nusišypsoti
  ir  pasakyti:

   ačiū Tau, Dieve, už nuostabų Gyvenimą...

Ką man reiškia lengvoji atletika arba puslapis iš neegzistuojančios knygos
Lengvoji atletika. Kai kuriems tai tėra eilinė sporto šaka. Nerašysiu, kas yra lengvoji atletika, nes manau, kad tikrai visi žinote. Tačiau pasakysiu, ką ji reikšia man.
Lengvoji atletika, o tiksliau, bėgimas, sprintas, barjerininis bėgimas. Tuo aš užsiimu. Esu vienas iš geriausių savo amžiaus sprinto barjerininkų Lietuvoje. Kad tai pasiekčiau turėjau daug dirbti. Daug. Tik nedaugelis supras, ką reikšia tikrai rimtai treniruotis. Ir labai mažai tų, kas supras, ką reikšia treniruotis sprinto barjerams (t.y. 60m b/b ir 110m b/b). Diena iš dienos, savaitė iš savaitės, mėnesiai iš mėnesių, metai iš metų. Reikia treniruotis, treniruotis, treniruotis...
Daug yra silpnų. Tikrai daug. Žymiai mažai yra stiprių, kurie atkakliai siekia savo tikslo, dirba kaip pamišę, negaili savęs ir kartais sukandę dantis iš skausmo ir nusivylimo eina toliau.
Labai sunku aprašyti tai, ką patiria atletas treniruodamasis. Tai jausmai, kurių nepatirsi niekur kitur. Taip pat nepalyginamas su niekuo yra jausmas, kai sužinai, kad tavo raumenis draskančios, plaučius plėšiančios ir dvasią deginančios treniruotės nenuėjo veltui...
Būna ir nesėkmių, kurios būna labai skaudžios, tačiau apie jas galbūt pakalbėsiu kada nors vėliau.
Taip, bėgimas, ypač barjerinis yra labai sunkus. Nė vienas nesitreniravęs žmogus nesugebėtų įveikti barjero taip, kaip tai darome mes, patyrę barjerininkai, bėgiojantys ne pirmus metus. Hm.. Tikriausiai ir apie barjerinį bėgimą dar pakalbėsiu kada nors, nes tai tikrai verta dėmesio tema.
Tai buvo tik puslapis iš knygos, kuri nėra parašyta, bet galėtų vadintis "Ką man reiškia lengvoji atletika"


Naktis ir Italijoje naktis
Turėjau puikią progą palyginti naktį Lietuvoje ir Italijoje. Ir galiu pasakyti, kad ir ten, ir ten naktis yra labai panaši. Kokia tiksliai, jau seniai nebesistengiu apibrėžti, nes tai daryti neverta, kiekvienam iš mūsų naktis reiškia skirtingus dalykus.
Vaikščiojau po naktinius miestelius apie vidurnaktį ir vėliau. Stebėjau gamtą, žmonės, savo jausmus. Ir pastebėjau, kad Italijoje naktis yra šiek tiek aktyvesnė. Žmonės, pavargę per karštą dieną skuba pailsėti vėsiame nakties prieglobstyje. Ir gatvėse tikrai daug žmonių. Kartais atrodo, kad daugiau nei dieną. Paties peizažo ir vaizdų lyginti nedrįsčiau, nes kalnuotoje Italijoje mums, lygumų žmonėms, vaizdai tikrai gniaužia kvapą. O ir gatvės visai kitokios. Plačios Lietuvos gatvės atrodo tarsi mestų iššūkį visiems ir nerimastingai lauktų kovos. Tuo tarpu Italijos miestelių gatvėse karaliauja ramybė. Čia nieks neskuba, visi ramūs ir atsipalaidavę, patenkinti gyvenimu, arba bent jau vaidinantys tokius. Asmeniškai man naktis gražesnė mažose gatvelėse ir aukštuose kalnuose nei plačiose gatvėse ir sunkiai aprėpiamose lygumose. Tikriausiai taip yra dėl to, kad lygumuose gimiau ir užaugau, tai manęs jau nebestebina.
Taip... Bet kuriuo atveju, visur naktis yra graži...

Naktinės kelionės
Naktis... Nedaugelis ją myli. Daugeliui naktis susijusi su nemiga, nuoboduoliu ar tiesog miegu. Tuomet ji tikrai nėra tinkama jausmams ir protui nuraminti, susidėlioti savo dienos potyrius į sielos lentynėles. Man naktis yra poilsis. Tikras poilsis. Dvasios poilsis nuo visur skubančio, konkurecingo ir aikštingo pasaulio. Sudėtingi aprašyti viską, ką man duoda naktis. Tai ramybė, kai visas aplinkinis pasaulis ilsisi (daugiausia gamta). Tuomet kai užgęsta paskutinės šviesos, kai pasaulį apgauba sutemos... Nors paskutinis sakinys nuskambėjo kaip ištrauka iš kokio vampyro kalbos, bet aš naktį nesiautėju. Kartais vaikštau, kartais tiesiog sėdžiu ir mąstau, rašau, meldžiuosi ar tiesiog ilsiuosi nuo dienos.
Naktinis miestas. Jis visiškai kitoks nei dieną. Gatvės tuščios, išskyrus nusikalstama veikla užsiimančius ar tokius pat naktinėtojus kaip aš. Žiemą ar rudenį vaikščioti naktimis dažniausiai nebūna ypač smagu. Ypač jei temperatūra gerokai žemesnė nei -20. Bet vasara- kitas reikalas. Oras gaivus, atvėsęs. Atostogos, todėl nereikia niekur skubėti.
Tuomet gali tiesiog ilsėtis, mėgautis naktimi.
Gerti jos kvapą, klausytis jos kalbos, kuri
yra
tyla.

© Tomas Lekavičius. 2010-2011