2012 m. gegužės 11 d., penktadienis

Mano kūnas - mano komanda, mano brolis, mano žvėris arba Antrasis fragmentas iš įprasminto judėjimo patirčių

  Dangus velkasi tamsius rūbus. Mintyse mažytis balselis pradeda prognozuoti, kad netrukus pradės lyti. Nusišypsau. Geriausias oras sportui man - lietus. Lauke žengus pirmus žingsnius lengva risčia, lėtai prajudinant raumenis, kurie jau jaučia, kas jų laukia ir pradeda nekantrauti. Jaučiu pulsuojančias skaidulas, kurios choru džiaugiasi laukiančiu krūviu ir tuo pat metu ruošiasi plyšimui.
  Nubėgus pirmas keliolika minučių nedideli lietaus lašai pradeda sveikintis su vienišu bėgiku, visiškai neracionaliai nusprendusiu bėgti būtent tuomet, kai artėja audra. Širdžiai tiksint, protui pamiršus laiko egzistavimą, raumenims įšylant ir pasiruošiant laukiančiui skausmui, lietus vis intensyviau leidžia vieną būrį pėstininkų po kito. Vandens dėlionės dalys gula ant drabužių ir nesėkmingai bando suteikti jiems savo spalvą. Bėgiko mintys pradeda koncentruotis. Įprasto gyvenimo džiaugsmų ir iššūkių nuvargintos mintys lėtai, bet užtikrintai paklūsta šeimininkui. Treniruotas protas valdo treniruotą kūną. Lygtis be nežinomųjų, praradusi teisę vadintis lygtimi. Žingsnių skaičiui didėjant, minutėms plaukiant pro šalį, laikui nepaklūstantis bėgimas toliau tęsia savo darbą susikaupusio bėgiko kūne ir sieloje. Mintys pradeda įgauti vientisą pavidalą. Audra stiprėja ir vėjas jau sudaro papildomą nemažą sunkumą bėgti, ypač kai raumenys, kurie sukąstų dantis, jei tokius turėtų, jaučia vis stipresnį skausmą. Vanduo, jau palietęs visą kūno paviršių, maloniai vėsina ir suteikia papildomų jėgų.
  Ateina akimirka, kai galvoje, su trenksmu atidaręs duris, įbėga cypiantis Silpnumo balselis. Jo žodžiai, nors turi skirtingus kvapus ir skonius, tačiau visuomet  turi tą pačią prasmę. Silpnumo balselis teigia, kad bėgimas per skausmą yra nelogiškas, kad jau reikėtų pailsėti, kad jau reikėtų baigti, kad lietus sušlapino visus drabužius ir vėjas toks stirpus, kad raumenys žaibiškai šąla ir daugybė kitų pasiteisinimų. Aš tuomet tiesiog dar kartą nusišypsau ir pasakau sau, kad štai ir jis, nuo dabar tai tampa rimta. Tas balselis pažįstamas jau ne vienerius metus ir jį įveikti kuo toliau, tuo darosi lengviau, nes pats stiprėji. Išmoksti kovoti su juo vis efektyviau. Dauguma žmonių mano, kad skausmas yra vengtinas dalykas. Taip, daugumoje atvejų žmogus, pirmiausia ieškantis saugumo ir patogumo, yra teisus. Tik ne šioje žaidimų aikštelėje, vadinamoje Sportu. Tai nėra vienapusiškai vertinamas reiškinys ir diskusijos šiuo klausimu mane ir kažką nugabentų labai toli, ir tikriausiai ne ten, kur norėtų mano diskusijos kolega. Vis dėl to čia - gyvenimas. Kai jauti skausmą, jauti, kad esi gyvas ir kad gyventi verta. Jauti, kad tobulėji, jauti, kaip plėti skausmo ribas, išmoksti stabdyti neapykantą jam, su juo gyventi ir net tam tikra prasme mėgautis.

  Kojos dega, plaučiai rėkia, širdis stumdo kraują žaibišku greičiu ir tarytum sako - kad ir ką darytum, aš būsiu su tavimi iki galo ir padėsiu, kad ir kas nutiktų. Mano kūnas - mano tvirtovė, mano komanda, mano brolis, mano žvėris. Šią kūno ir skausmo kovą laistantis lietus nesiliauja, vis stiprėja su kiekvienu greitu iškvėpimu. Kai galiausiai distancija baigta ir kūnas gali pailsėti, siela mėgaujasi lengvais lietaus lašais. Galva užversta aukštyn, veide - šypsena ir nepaprasras ramybės jausmas, kuriuo reikia mėgautis kiekvieną akimirką, nes jos visos suskaičiuotos ir unikalios.

  Kad ir kaip tai keistai gali skambėti žmonėms, nesuvokiantiems, kuo gyvena tie, kurie drįsta save vadinti kovotojais, vis dėl to jie gyvena. Ir kovoja. Ir ta kova jiems teikia džiaugsmo. Džiaugsminga kova, kurios kiekviena sekundė verta mėgavimosi. Broliai ir seserys kovotojai, kurių nėra daug, mėgaukitės savo kova, nes ji 
        netruks  
            amžinai


© Tomas Lekavičius. 2012 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą