2012 m. gegužės 23 d., trečiadienis

Liu Xiang „Golden Grand Prix in Kawasaki“ varžybose


  Žymiausias Kinijos lengvaatletis, 2004 metų Olimpinių žaidynių čempionas, 2007 metų pasaulio čempionato aukso medalininkas, buvęs 110 metrų barjerinio bėgimo rekordo savininkas Liu Xiang gegužės 6-ąją dieną pirmą kartą šiais metais startavo atvirose patalpose, švęsdamas pergalę Japonijoje vykusiose „Golden Grand Prix in Kawasaki“ varžybose. 110 metrų barjerinio bėgimo distanciją kinas įveikė per 13.09s. Liu Xiang taip pat priklauso ir šių varžybų rekordas – 12.88s. „Tai buvo mano pirmasis startas šį sezoną, beje, takeliai buvo šlapi ir diena buvo vėjuota, tačiau aš esu patenkintas savo rezultatu“ – po finišo žurnalistams kalbėjo L.Xiang. Su dabartiniu rezultatu Kinijos bėgikas yra antras pasaulyje po 13.03s rezultatą dvejomis dienomis anksčiau užfiksavusį Aries Merritt iš JAV.
Sidabrą ir bronzą, gerokai atsilikę, „Golden Grand Prix in Kawasaki“ susitikime laimėjo amerikiečiai Omo Osaghae (13.33s) ir Ronald Brookins (13.69s).
 Po varžybų Liu Xiang grįžo į gimtąjį Šanchajų (Kinija) ruoštis gegužės 19 dienos Samsung Diamond League varžyboms. Verta pažymėti, kad kaip tik praėjus beveik savaitei po pergalės, viename interviu, Liu Xiang dalinosi mintimis apie namus ir šeimą: „Mano gyvenimo kelyje namai – tai ramybės uostas, kupinas šilumos ir meilės. Kai esu išsekęs, pavargęs, namai visuomet yra ta vieta, kurioje aš galiu papildyti savo jėgas. Šeima visuomet stipriai palaiko mane, mano tėtis yra tarsi dvasios skėtis, apsaugantis nuo sunkumų ir nerimo. Jis visuomet šalina mano liūdesį, depresiją; palaiko mane kupiną aistros ir atsidavimo, leidžia vis kitaip pažiūrėti į gyvenimo kelionę“ – teigė vienas iš greičiausių visų laikų barjerininkų.
Šiuo metu atletas intensyviai ruošiasi Londono Olimpiadai. Ankstesnėse Olimpinėse žaidynėse Pekine 2008-aisiais L.Xiang nebaigė distancijos dėl kelio traumos, o 2004-aisiais, kaip jau minėta ir anksčiau, tapo čempionu.

© Tomas Lekavičius. 2012 

2012 m. gegužės 11 d., penktadienis

Mano kūnas - mano komanda, mano brolis, mano žvėris arba Antrasis fragmentas iš įprasminto judėjimo patirčių

  Dangus velkasi tamsius rūbus. Mintyse mažytis balselis pradeda prognozuoti, kad netrukus pradės lyti. Nusišypsau. Geriausias oras sportui man - lietus. Lauke žengus pirmus žingsnius lengva risčia, lėtai prajudinant raumenis, kurie jau jaučia, kas jų laukia ir pradeda nekantrauti. Jaučiu pulsuojančias skaidulas, kurios choru džiaugiasi laukiančiu krūviu ir tuo pat metu ruošiasi plyšimui.
  Nubėgus pirmas keliolika minučių nedideli lietaus lašai pradeda sveikintis su vienišu bėgiku, visiškai neracionaliai nusprendusiu bėgti būtent tuomet, kai artėja audra. Širdžiai tiksint, protui pamiršus laiko egzistavimą, raumenims įšylant ir pasiruošiant laukiančiui skausmui, lietus vis intensyviau leidžia vieną būrį pėstininkų po kito. Vandens dėlionės dalys gula ant drabužių ir nesėkmingai bando suteikti jiems savo spalvą. Bėgiko mintys pradeda koncentruotis. Įprasto gyvenimo džiaugsmų ir iššūkių nuvargintos mintys lėtai, bet užtikrintai paklūsta šeimininkui. Treniruotas protas valdo treniruotą kūną. Lygtis be nežinomųjų, praradusi teisę vadintis lygtimi. Žingsnių skaičiui didėjant, minutėms plaukiant pro šalį, laikui nepaklūstantis bėgimas toliau tęsia savo darbą susikaupusio bėgiko kūne ir sieloje. Mintys pradeda įgauti vientisą pavidalą. Audra stiprėja ir vėjas jau sudaro papildomą nemažą sunkumą bėgti, ypač kai raumenys, kurie sukąstų dantis, jei tokius turėtų, jaučia vis stipresnį skausmą. Vanduo, jau palietęs visą kūno paviršių, maloniai vėsina ir suteikia papildomų jėgų.
  Ateina akimirka, kai galvoje, su trenksmu atidaręs duris, įbėga cypiantis Silpnumo balselis. Jo žodžiai, nors turi skirtingus kvapus ir skonius, tačiau visuomet  turi tą pačią prasmę. Silpnumo balselis teigia, kad bėgimas per skausmą yra nelogiškas, kad jau reikėtų pailsėti, kad jau reikėtų baigti, kad lietus sušlapino visus drabužius ir vėjas toks stirpus, kad raumenys žaibiškai šąla ir daugybė kitų pasiteisinimų. Aš tuomet tiesiog dar kartą nusišypsau ir pasakau sau, kad štai ir jis, nuo dabar tai tampa rimta. Tas balselis pažįstamas jau ne vienerius metus ir jį įveikti kuo toliau, tuo darosi lengviau, nes pats stiprėji. Išmoksti kovoti su juo vis efektyviau. Dauguma žmonių mano, kad skausmas yra vengtinas dalykas. Taip, daugumoje atvejų žmogus, pirmiausia ieškantis saugumo ir patogumo, yra teisus. Tik ne šioje žaidimų aikštelėje, vadinamoje Sportu. Tai nėra vienapusiškai vertinamas reiškinys ir diskusijos šiuo klausimu mane ir kažką nugabentų labai toli, ir tikriausiai ne ten, kur norėtų mano diskusijos kolega. Vis dėl to čia - gyvenimas. Kai jauti skausmą, jauti, kad esi gyvas ir kad gyventi verta. Jauti, kad tobulėji, jauti, kaip plėti skausmo ribas, išmoksti stabdyti neapykantą jam, su juo gyventi ir net tam tikra prasme mėgautis.

  Kojos dega, plaučiai rėkia, širdis stumdo kraują žaibišku greičiu ir tarytum sako - kad ir ką darytum, aš būsiu su tavimi iki galo ir padėsiu, kad ir kas nutiktų. Mano kūnas - mano tvirtovė, mano komanda, mano brolis, mano žvėris. Šią kūno ir skausmo kovą laistantis lietus nesiliauja, vis stiprėja su kiekvienu greitu iškvėpimu. Kai galiausiai distancija baigta ir kūnas gali pailsėti, siela mėgaujasi lengvais lietaus lašais. Galva užversta aukštyn, veide - šypsena ir nepaprasras ramybės jausmas, kuriuo reikia mėgautis kiekvieną akimirką, nes jos visos suskaičiuotos ir unikalios.

  Kad ir kaip tai keistai gali skambėti žmonėms, nesuvokiantiems, kuo gyvena tie, kurie drįsta save vadinti kovotojais, vis dėl to jie gyvena. Ir kovoja. Ir ta kova jiems teikia džiaugsmo. Džiaugsminga kova, kurios kiekviena sekundė verta mėgavimosi. Broliai ir seserys kovotojai, kurių nėra daug, mėgaukitės savo kova, nes ji 
        netruks  
            amžinai


© Tomas Lekavičius. 2012