2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Fragmentas iš įprasminto judėjimo patirčių

 Prakaito lašelis nurieda veidu žemyn. Plaučiai lėtai pripildomi oro. Oras išleidžiamas ir žvilgsnis nuo apačioje esančio, tūkstančius kartų matyto takelio krypsta į tolį. Krūtinė kilnojasi su kiekviena mintimi apie artėjantį dar vieną startą.
 Kiekvienas bėgimas yra kitoks. Kad ir kaip jie vienodai atrodytų iš šalies, bėgikui kiekvienas jo kūno, visomis jėgomis besistengiančio aplenkti savo šėšėlį, judesys yra ne tas pats. Kiekvienas turi savo skonį. Atsargiai papurtomi raumenys. Kad bent šiek tiek atsipalaiduotų. Treneris iškelia ranką. Metas judėti. Išeinu keleta žingsnių į priekį, prieš kaladėles. Pora pašokimų, greitų oro išpūtimų. Netrukus abi kojos įstatomos į kaladėles ir visas kūnas įgauna specifinę formą, kuri, gludinta ne vieną šimtmettį, padeda idealiai iššauti kūną iš vietos. Lėtai gniaužiu kumščius. Raumenys po visos treniruotės jau neturi tiek jėgų, kad galėtų maksimaliai greitai startuoti. O priekyje - penkios kliūtys. Barjerai. Niekas nesugeba taip greitai prabėgti penkias kliūtis, kaip tai daro barjerininkai. Kiekviena sekundės dalis tampa svarbi. Kiekvienas judesys - centimetrų tikslumo. Išdrįsk suklysti ir greitai pajusi naikinamas kūno struktūras bei kraujo kvapą.
  Rankos pastatomos į reikiamą poziciją. Žvilgsnis, kokį turi tik kovotojų rasės žmonės, paskutinį kartą prieš startą nužvelgia distanciją. Aplink sportuojančių dėmesį patraukia bėgikas, keletu širdies dūžių sau nutildantis visą triukšmą išorėje ir viduje. Tuo metu paprasčiausiai išnyksta praeitis. Išnyksta viskas. Lieka tik siauras pasaulio plotas priekyje, vadinamas takeliu. Ir iš kažkur anapus pasigirsta balsas: "Dėmesio". Visos juslės įsijungia tokiu pajėgumu, apie kurį kiti yra girdėję legendas. Girdžiu starterio rankų gniaužiamą pistoletą. Matau baltą starto liniją ir ant jos verdantį gyvenimą mano galvoje. Staiga mintyse suskamba žodis, su kuriuo keliauju visą gyvenimą, jis nutyla ir pistoletas iššauna. Raumenys sekundės dalimis išsprogdina kūną iš kaladėlių. Jaučiu, kaip kaladėlės iš paskutiniųjų stengiasi nesprogti kartu su iššautu kūnu. Jaučiu, kaip startukų vynukai sminga į takelį ir, jiems spėjus nesukelti skausmo gumai, skrieja link barjerų. Sąmonė išjungiama. Čia jos nereikia. Čia karaliauja refleksai, brutali jėga ir žvėriškumas. Barjerai įveikiami žaibiškai, o tas kovotojo dvasios paženklintas žvilgsnis nukreiptas į barjerą priešais. Barjerai suvalgomi vienas po kito. Po paskutiniojo kūnas šiek tiek atpalaiduojamas, sąmonė įsijungia, pradedi suvokti klaidas. Pasirodo, smegenys pačios puikiai sugeba užfiksuoti jas.
 Pokalbis su treneriu. Po jo grįžtu į starto vietą. Eidamas, žengdamas, jau jaučiančiu skausmą taku, aš žinau, kad paaugau. Paaugau, nes bėgimas, nes sportas, turi prasmę. Tai nėra vien fizinis judėjimas siekiant išlikti sveikam ir sustiprėti. Tai asmeninio tobulėjimo priemonė. Tai dvasinė patirtis. Nes aš įsisamoninau, kad toks judėjimas yra būtinas mano dvasiniam, emocinam gyvenimui. Jis yra būtinas man. Nes tokie jau yra tie, kurių sielos paženklintos kovotojo tatiuruote. Malonu susipažinti.

© Tomas Lekavičius. 2011