2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Tas žodžiais nenusakomas jausmas arba pirmas šuolis su parašiutu. II dalis


  Praėjus daugiau nei mėnesiui po pirmosios dalies paskelbimo (ją galite rasti spustelėję čia), jūsų dėmesiui - antroji pasakojimo apie nepaprastą išgyvenimą dalis:
 Lėktuvui kylant visi keleiviai tylėjo; instruktoriai stengėsi susikaupti, o pirmašuoliai smalsiai dairėsi pro lėktuvo langus ir spėliojo, koks vis dėl to tas jausmas, kristi iš 3 kilometrų aukščio. Tuo metu tik spėliojo, bet netrukus ir sužinojo...
 Altimetro rodyklei artėjant prie "1" atžymos, vienas iš keleivių, profesionalus parašiutininkas, atsistojęs ir paskutinį kartą patikrinęs savo įrangą, nusišypsojo ir pamojavęs likusiems lėktuve ramiai žengė į dangaus glėbį, kuriame tą pačią akimirką išnyko. Šią akimirką širdis pradėjo plakti greičiau, o protas sufleravo, kad kelio atgal nebėra ir visa tai, apie ką taip ilgai svajoju, arčiau nei arti.
  Pagaliau atėjo metas paskutiniams pasiruošimams - instruktorius stipriau priveržė mane prie savęs, sutvirtinio bei patikrino įrangą. Artėjome prie taip ilgai lauktos akimirkos. Vienam pirmašuolio ir instruktoriaus duetui palikus lėktuvą, mano instruktorius padėjo savo ranką ant mano peties - ženklas, kad jau metas judėti ir mums. Atėjus prie lėktuvo durų vėjas šiurkščiai glostė veidą, pažvelgęs į priekį mačiau nuostabų vaizdą - vakarėjantį dangų,  retus debesis, lygų horizontą, kaip degtukų dėžutės atrodančius namukus ir patį aerodromą, bei lėktuvo sparną, kuris greitai grąžino mano žvilgsnį nuo labai gražių ir romantiškų vaizdų prie būsimo nepaprasto įvykio. Smegenys greitai apdirbo girdėtus patarimus bei nurodymus, atsistojau į reikiamą poziciją ir atsipalaidavau. Vieną sekundę dar buvau lėktuve, kitą - jau danguje... Ir tada prasidėjo...

  Keletą kartų ore apsivertus mačiau didžiuliu greičiu tolstantį lėktuvo dugną, o  visą esybę apimė begalinis susižavėjimas ir neapsakomas laisvės pojūtis... Žodžiais neįmanoma nusakyti tuos nepaprastus jausmus, kurių buvo daugiau negu daug. Daugiau nei labai daug...
  Ką iš tiesų jaučia žmogus, daugiau nei 200 km/h greičiu krentantis iš 3000m aukščio, neriantis debesimis žemyn, jaučiantis švelniai aštrų vėjo glostymą ir nesustabdomą žemės traukos jėgą, matantis neaprėpiamo horizonto bei Lietuvos laukų grožį, apsakyti neįmanoma... Galvoje nė vienos mities, tik begalinis kaip dangus susižavėjimas ir džiaugsmas...
  Visi, kurie nėra šokę su parašiutu, gali tik įsivaizduoti Tą jausmą. Bet jokios svajonės neprilygsta tikrovei, tikram išgyvenimui...
  Išsiskleidus parašiutui protas įsijungė beveik pilnu pajėgumu (kiek tokioje būsenoje įmanoma), o kūnas pradėjo mėgautis ramiu ir svaiginančiu sklendimu virš laukų...
  Nusileidus ant tvirtos žemės jauti, kad išgyvenai kažką nepaprasto ir jau niekada į dangų nebežvlegsi tuo pačiu žvilgsniu, kuriuo žvelgei iki šuolio. Dangaus žydrynė tau visada primins tas akimirkas, tuos jausmus... Padėkojus instruktoriui grįžau į aerodromo patalpas persirengti.
  Patyrę parašiutininkai jau nebe taip žiūrėjo į mane, besišypsantį iki ausų ir negalintį daugiau nieko pasakyti išskyrus nuolat pusbalsiu kartojamą - "geras...", jie suprato, kad jau ir aš žinau, kodėl paukščiai čiulba, parašiutininkai turi tokį mąslų žvilgsnį bei šiltą šypseną, o pirmašuoliai visada pažada sugrįžti. Pažadėjau ir aš...
  Tai tikrai nepaprastas išgyvenimas, kurio nepamiršiu niekada, kuris nuolat atskris mintyse, kiekvieną kartą, pažvelgus į dangų...
  Kažkas labai tiksliai įvardino, kad dangus - narkotikas. Aš priduriu, kad tai narkotikas, kurį įmanoma primiršti, bet niekada - išsigydyti visiškai.
  Iš tiesų, čia labai tinka Leonardo Da Vinčio žodžiai "Jeigu patyrei skrydį, tavo akys visada bus nukreiptos į dangų. Tas, kuris nors kartą ten pabuvojo, pasmerktas ilgėtis dangaus visą gyvenimą". Būtent!

© Tomas Lekavičius. 2011