2011 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Pasaulio čempionatas 2011 Deagu. 100m spektaklio belaukiant...

  Nenumaldomai artėjant Pasaulio vasaros lengvosios atletikos čempionatui, kuris vyks Pietų Korėjoje, Deagu mieste, verta atidžiau pažvelgti į bene laukiamausią varžybų rungtį – 100 metrų sprintą, kurio nugalėtojai jau eilę metų vadinami greičiausiais pasaulio žmonėmis.  
  Jamaika triumfuos? Užsienio lengvosios atletikos ekspertai beveik vienbalsiai teigia, kad šiais metais visa arba bent jau didžioji dalis nugalėtojų pakylos bus užimta išskirtinai Jamaikos bėgikų. “Kodėl?”  – galite paklausti. Paprasta, niekam ne paslaptis, kad Jamaikos žemėje užaugęs ne vienas pasaulinio lygio sprinteris. Jamaikiečių gretose - Usain Bolt, Asafa Powell,  Yohan Blake, Michael Frater bei Nesta Carter. Šis penketukas pastaruoju metu demonstravo tikrai gerus rezultatus ir taip ryžtingai pateikė paraiškas į aukščiausias Pasaulio čempionato vietas.
   Deimantinės lygos etape Romoje, kuris vyko gegužės 26 dieną, pirmą ir kol kas vienintelį kartą susitikę A.Powell ir U.Bolt, užfiksavo tokius laikus – Boltas po tikrai prasto starto atbėgo per  9.91, o antras, gerai startavęs, bet distancijos eigoje šiek tiek atsilikęs, finišavo Powell su 9.93s. Žinoma, tokie rezultatai daugelio nestebina, tačiau vertėtų paminėti, kad Powell birželio mėnesį Šveicarijoje vykusiose varžybose 100 metrų distanciją įveikė per 9.78s (geriausias sezono laikas pasaulyje), Boltas Monake bėgo per 9.88s.
   Tiesa, kai kurie sporto ekspertai negaili pašaipių komentarų, esą tokio lygio sprinteriams nebėgti greičiau nei per 9.80s turėtų būti gėda, juolab, kad iki svarbiausio metų starto laiko liko tikrai ne per daugiausia. Kaip sektini pavyzdžiai rodomi kiti Jamaikos bėgikai, tiksliau, jaunoji karta, kuri, galime spėti, po penketo metų bus naujieji greičiausi žmonės pasaulyje. Tai 21-erių Yohan Blake, šį sezoną Londone bėgęs net 9.78s (vėjas +1.6, o A.Powell ir U.Bolt bėgo su +0.6), U.Bolt treniruočių draugas Nesta Carter (Londone turėjęs pripažinti Y.Blake pranašumą ir atbėgęs per 9.95s) bei Michael Frater (atbėgęs per  9.88s tose pačiose Šveicarijoje vykusiose varžybose, kuriose A.Powell pasiekė geriausią pasaulio sezono rezultatą). Taigi net penki sprinteriai iš Jamaikos yra realūs kandidatai pasidabinti Pasaulio čempionato medaliais.
  Nukraujavusi JAV galanda ginklus, tik ar pakankamai galingus? Atidžiau  žvelgiant į 100 metrų distancijos dalyvių sąrašus žvilgsnis savaime užliūna už kitos sprinterių šalies – JAV – altetus. Neabejotinai stipriausias konkurentas visiems jamaikiečiams ir kitiems “100-ininkams”  Tyson Gay šį sezoną greičiausiai yra bėgęs nedidelėse varžybose, surengtose saulėtoje Floridoje. Jo pasiektas laikas - 9.79s, o tai trečias geriausias rezultatas šį sezoną pasaulyje po jau minėtų A.Powell ir Y.Blake. Tačiau šis atletas Pasaulio čempionate nedalyvaus, dėl neseniai atliktos klubo operacijos. Šis praradimas JAV rinktinei yra išties labai didelis, nes T.Gay ne tik prieš tai vykusiame Pasaulio čempionate iškovojo sidarbo medalį 100 metrų rungtyje, bet ir šiuo metu yra laikomas antru sprinteriu pasaulyje po U.Bolt. Manoma, ir visai pagrįstai, kad ši neoficiali T.Gay pareigybė artimiausiu metu bus iš jo atimta.
  Nacionalinis JAV čempionas, Walter Dix, šį sezoną bėgęs per 9.94s ir po ketverių metų suspendavimo į didįjį sportą grįžęs Justin Gatlin (geriausias sezono rezultatas - 9.95s) tikisi būsią pakankamai stipri atsvara Jamaikos sprinteriams. Kiek tokie jų norai yra pagrįsti, sužinosime visai netrukus.
Laukia įdomi kova. 100 metrų distancijoje šių metų Pasaulio čempionate tikrai nebus nuobodu. Nors daugelis lengvosios atletikos gerbėjų apgailestauja dėl to, kad nestartuos T.Gay, vis dėl to ir be jo konkurencija – milžiniška. Jamaikos bėgikai Usain Bolt, Nesta Carter,  Asafa Powell,  Michael Frater, Yohan Blake, amerikiečiai W.Dix, J.Gatlin ir daugybė kitų žada sukurti nepamirštamą aukščiausio lygio sprinto spektaklį.
 Ar U.Bolt apgins savo pasaulio čempiono titulą? O gal jį nukarūnuos jaunasis Y.Blake? Kaip seksis A.Powell? Ar gerbėjų lūkesčius pateisins W.Dixon? Ar bus pagerintas pasaulio rekordas? O gal nė vienas sprinteris taip ir nebėgs greičiau nei per  9.75s?
Atsakymus į visus šiuos ir daugelį kitų klausimų sužinosme jau greitai. Laukti liko visai nebedaug…

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. rugpjūčio 2 d., antradienis

Tas žodžiais nenusakomas jausmas arba pirmas šuolis su parašiutu. I dalis

  Viena iš mano svajonių buvo iššokti su parašiutu. Ji labai seniai, net neatsimenu nuo kada, gulėjo galvoje, kambaryje su užrašu "Svajonės, kurios bus įgyvendintos per artimiausius 10 metų". Tai, žinoma, žinojo ir mano tėvai, nes ne kartą buvau Jiems užsiminęs apie tai. Būtent Jie padovanojo dar vieną nepaprastą dovaną. Vieną iš pačių nepaprasčiausių. Šuolį su parašiutu. Dar kartą labai ačiū Jiems.
  Galėčiau lažintis, nors tiesa, ne iš didelės pinigų sumos, kad kiekvienas yra pagalvojęs apie šuolį su parašiutu.  Tai tarsi šviesi vaikystės svajonė, kurios daugelis atsisako jau suaugę. O kai kurie drįsta svajoti toliau. Ir už tai yra gausiai apdovanojami.
  Man atsiradus galimybei šią svajonę įgyvendinti, nedvejojau nė akimirkos. Tuo metu, kai sužinojau, kad tikrai šoksiu, jaučiau, kaip manyje persipyna keli jausmai - džiaugsmas, jaudulys ir nekantrumas. Jokios baimės nejaučiau nei prieš, nei per, nei po šuolio. Jaudulys - visai kas kita, tai supras žmonės, dažnai išgyvenantys šį jausmą (sportininkai, pavojingų profesijų atstovai, prisiekę parašiutinikai ir kt.). Tuo tarpu džiaugsmas ir nekantrumas, kaip ir dažniausia tokiose situacijose, kuomet išsipildo tavo svajonė, buvo taip persipynę, kad buvo neįmanoma jų atskirti. Nepaprastai laukiau tų skrydžio, kritimo ir sklendimo akimirkų, kurias šimtus kartų mačiau įvairiausiuose parašiutizmo vaizdo įrašuose ir nuotraukose bei tūkstančius - savo mintyse.
  Pagaliau išaušo išganingoji diena. Diena, kurią patyriau tai, ko niekada nebuvau patyręs. Nuvykusius į Kyviškių aerodromą netoli Vilniaus, mus pasitiko puikus oras (nors rytas žadėjo lietingą dieną...) ir patyrę parašiutininkai, vertinančiu žvilgsniu nužvelgiantys visus atvykusius ir galvoje tikriausiai spėliojantys, kurie iš jų dar sugįš čia ir papildys jų gretas, o kuriuos mato pirmą ir paskutinį kartą. Vis dėl to užteko užkalbinti vieną iš jų ir žvilgsniai suminkštėjo. Jie tikrai suvokė, nors ir neparodė to, kad prieš save mato žmogų, kuris pirmą kart išbandys tai, kam jie paskyrė savo gyvenimus.

  Susipažinęs su savo instruktoriumi, kuris kartu su manimi šoko tandem tipo parašiutu iš 3 kilometrų aukščio, pradėjau ruoštis šuoliui. Apsirengęs ir dar kartą pasidžiaugęs, kad jau visai greitai šoksiu su parašiutu, nuėjau klausytis instruktažo, kuris yra labai svarbus. Keletas neteisingų judesių ar trukdymų instruktoriui ir paskutinis tavo matytas vaizdas gali būti dangaus horizontas (moksliškai įrodyta, kad iš didelio aukščio krentantis ir pilnai suvokiantis savo būsimąjį neišvengiamą likimą žmogus miršta daug greičiau nei pasiekęs žemę). Todėl buvau ypač dėmesingas, bent trumpam išjungiau savo dešinįjį smegenų pusrutulį ir mąsčiau šaltai bei racionaliai.
  Po privalomojo pasiruošimo pasukome link lėktuvo, šventos vietos parašiutininkams. Paskutinės minutės nebuvo ypatingai įtemptos dėka stebėtinai ramių instruktorių ir piloto. Jie savo darbą išmano puikiai ir šuoliui ruošėsi profesionaliai, tiksliais rankų judesiais, konkrečiais žodžiais bei kartais ant veido atsirandančia šypsena. Ir atėjo metas sėsti į lėktuvą ir kilti.  Ant žemės liko paskutinės dvejonės, rūpesčiai, pilkos, kasdienybės rūpesčių apglamžytos mintys.

    I dalies pabaiga

© Tomas Lekavičius. 2011