2011 m. liepos 18 d., pirmadienis

3000 blog'o peržiūrų proga - Facebook profilis

  "PiliGree užrašai", neseniai atšventę vienerių metų gimtadienį, ir jų autorius, puikiai laiką leidęs vidurinės mokyklos išleistuvėse, neturėjo laiko kada pailsėti, nes juos netikėtai, bet lauktai, pasitiko dar viena sukaktis. Šis blog'as sulaukė 3000 peržiūrų! Reikia pripažinti, kad skaičius apvalus ir paminėti tokį pasiekimą būtina.
  Tiesą pasakius, jei kas būtų prieš metus pasakęs, kad šioje interneto vandenyne plaukiančioje vietoje bus apsilankyta net 3000 kartų, būčiau nepatikėjęs, juk niekada nerašiau ypatingai populiaromis temomis, nesiekiau kuo daugiau lankytojų, nepardavinėjau blog'o plotų reklamai ir pats naujienas apie šiuos užrašus skelbiau tik keliose vietose. Keista, bet malonu.
  Bet kuriuo atveju, labai džiaugiuosi, kad žmonės skaito tai, ką rašau čia ir atsiliepia į mano mintis. Daugiau paskaityti apie tai, kaip pasikeitė šis blog'as per metus ir kokios dabar yra mano mintys apie jį, galite įraše "Vienerių metų gimtadieniui atėjus".
  Tuo tarpu dabar noriu pristatyti jums visišką naujieną - "PiliGree užrašų" Facebook profilį, apie kurį ir kalbama šio įrašo pavadinime. Aš pats Facebook socialinio tinklo teikiamomis komunikacijos galimybėmis naudojuosi jau ne vienerius metus ir didelių nusivylimų nesu patyręs. Tiesa, apie šį reiškinį (nes Facebook jau senokai nebėra tik internetinis puslapis) galbūt pakalbėsiu vėlesniuose įrašuose.
  Taigi, "PiliGree užrašų" profilis. Jame lauksiu jūsų komentarų, pasiūlymų ir, kaip visuomet,  konstruktyvios kritikos. Ten rasite visas naujienas, blog'o atnaujinimus ir dar kai ką daugiau. Todėl kviečiu visus lankytojus spausti "Like", prisijungti ir aktyviai arba nelabai dalyvauti blog'o ir jo Facebook profilio gyvenime. Profilį rasite čia arba paieškos langelyje suvedė žodžius - PiliGree užrašai.
 Iki pasimatymų facebook'e ir, svarbiausia, čia!

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. liepos 15 d., penktadienis

Baigėme mokyklą... Žodis visiems, besimokiusiems kartu

  Šį įrašą pirmiausia skiriu tiems, su kuo turėjau garbės mokytis dviejose mokyklose - M.Karkos ir K.Paltaroko. Nuoširdžiai norėčiau, kad tai, ką čia rašau perskaitytų kiekvienas, su kuriuo susipažinau mokykloje.

  Taigi vidurinės mokyklos kelias man prasidėjo nuo M.Karkos vidurinės mokyklos suolo. Joje per tuos 10 metų tiek daug visko įvyko, kad net nežinočiau nuo ko pradėti, jei reiktų išsakyti viską. Žmonės, nauji potyriai, įgūdžiai, pirmieji didesni nusivylimai ir džiaugsmai. Bet šįkart apsiribosiu tik keletu prisiminimų iš Paberžio pilies (kaip gerai skamba, vis dėl to...).
  Buvusieji mano bendraklasiai, atsimenat auklėtojos kabinetą ir per kiekvieną pertrauką mūsų varstomas jo duris? Kai būdovo laisva pamoka, ar kai būdavo vos 10 minučių pertrauka? Atsimenat aktyvią veiklą? Nuo šachmatų iki sudaužyto televizoriaus, nuo desperatiškai nusirašinėjamų geografijos pratybų iki bandymų ant lentos vienas kitam išaiškinti sudėtingiausius algoritmus ir kitas visatos paslaptis, nuo žongliravimo ne tik kamuoliukais iki bandymų kuo įdomiau pavadinti erzinančius mokytojus, nuo neaiškios kilmės prietaisų spintose iki vardinių rūbų kabyklų už jos, nuo persirengimo karve iki masinio popierinių lėktuvėlių mūšio... Kaip gera tai prisiminti... Žinoma, dar buvo daugybę kitų dalykų... Pamokos (neprilygstamoji ir nenugalėtoji Giedrienė, vis neprarandanti vilties mus rašybos išmokyti Vertelkienė, legendomis labiau nei Nesė apipinta Bložienė, ypač naudingos, gyvenimiška patirtimi grįstos, Patrulio pamokos, Koncės juokeliai, Kubilienės neprilygstamas sugebėjimas sukirsti bet ką...). Taip, namų darbų kalnai sekindavo paskutinius kantrybės lašelius, dėl to pykom besimokydami ir dėkojom tuomet, kai atėjo metas atsisveikinti. Tikiuosi, kad kiekvienas turi daugybę malonių prisiminimų iš Paberžio pilies. Aš turiu. Ir ačiū tiems, kas padėjo tuos prisiminimus sukurti. Patikėkit, prisimenu kiekvieną žmogų, su kuriuo bendravau Karkoje. Buvo puikūs metai, džiaugiuosi, kad buvau jų dalis.
   Tačiau atėjo metas, kai sužinojome, kad Paberžio pilis bus nebe vidurinė, o tik pagrindinė. Teko rinktis.

K.Paltaroko abiturientų X laida
Nors tuo metu tai atrodė visiška kvailystė, tačiau praėjus dviems metams aš džiaugiuosi, kad taip atsitiko. Nes aš pasirinkau toliau mokytis K.Paltaroko gimnazijoje, kurioje susipažinau su daugybe nuostabių žmonių. Keisčiausia, kad puikių prisiminimų per tuos dviejus metus buvo ne ką mažiau nei per dešimt, praleistų Karkos vidurinėje. Tie dveji metai buvo tikrai koncentruoti, kupini džiugių ir nelabai akimirkų, kurių niekada nepamiršiu. Gaila, kad neturėjau laiko daugiau pažinti aplink buvusių. Dveji metai. Laikas bėgo greitai, vejamas mokslų, naujų pažinčių, sporto, renginių, projektų... Brendau kaip asmenybė ir dėl to į nemažai dalykų pradėjau žiūrėti jau šiek tiek kitaip. Tačiau visuomet išlikau savimi. Buvau atviras ir pasiruošęs veikti, keisti, vesti, kalbėti, klausyti. Buvau pasiruošęs mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka ir atkakliai tai dariau. Net nepastebėjau, kai prabėgo vienuolikta klasė, o štai, jau ir dvylikta...
  Tikrai, kaip greitai bėga laikas... Regis, vos prieš savaitę pirmą kartą pravėriau K.Paltaroko gimnazijos duris, sutikau pirmasias šypsenas, išgirdau pirmuosius vardus, buvau įtrauktas į pirmuosius projektus ir renginius. Ir, žinoma, kibau į mokslus. Kibau taip rimtai, kaip dar niekada nebuvau kibęs. Regis, vos prieš savaitę... Mielai pakartočiau paskutiniuosius metus dėl tų žmonių, su kuriais būti ten buvo gera... O gera buvo su tikrai daug žmonių...
  Nepaprastas laikas buvo išleistuvių naktis... Svarbiausia, kad galėjau su kažkuo jau paskutinį kartą, su kažkuo tik iki kitų susitikimų pabendrauti, pašokti, prisiminti linksmiausias akimirkas, dar kartą pasijuokti kartu, dar kartą sudaužti taures už ateitį, dar kartą pamatyti nuostabias akis tų, kurie du metus buvo neatsiejama mano mokyklinio ir ne tik gyvenimo dalis...
 Bet dabar jau viskas. Mokykla baigta.Vienas gyvenimo etapas įveiktas, prieš akis - svaiginantys toliai, neatrastos žemės, nauji veidai ir naujos, paties Gyvenimo, pamokos...

  Sakau nuoširdų ačiū.
  Tiems, kas petis į petį stovėjo su manimi šturmuojant mokslo tvirtoves.
  Tiems, kieno buvimą jaučiau mokyklos koridoriuose.
  Tiems, kieno žodžiai mane stiprindavo ir suteikdavo jėgų.
  Tiems, kas padėjo, kas buvo šalia, kai to reikėjo.
  Tiems, kas dalinosi su manimi juoku ir ašaromis.
  Tiems, kas linkėjo gero ir tikėjo manimi.
  Tiems, kieno veidų ir vardų niekada nepamiršiu.
  Tiems, kas atsimins mane net tada, kai visi kiti bus užmiršę.
  Tau, jei skaitydamas šiuos žodžius šypsaisi, nes turi ne vieną prisiminimą su manimi.
   Ačiū.
   ...
 Draugai, mūsų laukia neaprėpiamas Gyvenimo vandenynas, kuriame kiekvienas iš mūsų turime savo kelią. Unikalų kelią. Unikalų pašaukimą. Niekas kitas už mus nenugyvens mūsų gyvenimų.
  Linkiu, kad gyventumėte savo gyvenimą. Drąsiai ženkite į priekį, naudokitės galimybėmis, mylėkite, kilkite ir skriskite. Skriskite į savo Svajonę! 
  Tikiuosi, kad kažkada gyvenime mūsų sparnai dar susilies, ir mes, pažvelgę vienas į kitą su šypsena, mintyse padėkosime už nuotabius prisiminimus ir kartu praleistas akimirkas mokykloje. Ir, galbūt, išgyvensim dar gražesnių minučių...Sėkmės!

"Visada turėk sparnus, kuriais galėtum grįžti į namus..."

P.S. Dėka moderniųjų komunikacijos priemonių viliuosi, kad kontaktų nepamesim, susirašinėsim ir dar ne kartą susitiksim. Kada nors. Kur nors. Bet jau nebe pamokose... 

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. liepos 13 d., trečiadienis

Vienerių metų gimtadieniui atėjus

  Praėjo jau metai nuo tada, kai internetas ir pasaulis pirmą kartą išvydo šį blog'ą. Būtent 2010 metais, liepos 13 dieną, oficialiai atidariau www.piligree.blogspot.com ir taip daviau pradžią bene rimčiausiam savo tinklaraščiui. Verta paminėti, kad esu kūręs ne vieną blog'ą. Vieni gyveno ilgiau, kiti trumpiau, bet visi buvo saviti ir tuo metu svarbūs man. Tačiau ne apie juos pakalbėti susirinkome. Taigi, "PiliGree užrašai". Kas įvyko per tuos metus, kas pasikeitė ir kokie jie yra dabar?
  Mintis apie rimtą blog'o rašymą sklandė jau gerokai daugiau nei prieš metus. Patį internetinį vardą užregistravau dar 2010 metų gegužę. Pirmieji įrašai, paskelbti vasarą, buvo apipinti subjektyviu pasaulio suvokimu. Tai buvo keletas fragmentų iš  mano apmąstymų ir pasaulio bei gyvenimo stebėjimo. Tos mano požiūrio paveiklso dalelės susilaukė tikrai neblogų vertinimų iš žmonių, kurių nuomonė man svarbi. Paskatintas savo entuziazmo ir įvertinimų toliau rašiau. Tiesa, visi sportinės tematikos straipsniai tuo metu (pradžioje) gulė Sprintas.puslapiai.lt tinklalapyje, kurio vienas iš įkūrėjų ir redaktorių tebesu iki šiol. Visi kiti, į straipsnio rėmus netelpantys rašiniai, sėkmingai savo vietą po saule rado čia (keletą pačių pirmųjų galite rasti Senojo blog'o archyve).
  Tačiau laikui bėgant įrašų tematika ėmė keistis. Atsirado jau ir autorinių sportinių straipsnių, ir įvairių esė, tarp kurių ir politologijos olimpiados darbas. Žodžiu, tinklaraštis evoliucionavo, įgyjo kitokią formą, mano manymu, tobulesnę. Prie to prisidėjo ir pasikeitęs blog'o dizainas, tapęs šviesesniu, informatyvesniu bei patogesniu.
  Dabar galiu pasakyti, kad toliau stengsiuos ne tik išlaikyti pasiektą įrašų ir paties blog'o lygį, bet ir su kiekvienu parašytu žodžiu tobulėti ir tapti vis geresniu rašančiuoju (vis dar nedrįstu vadinti savęs "rašytoju"). Žinoma, ši vieta bus terpė toli gražu ne visiems mano darbams. Čia ir toliau skelbsiu dalį savo esė ir straipsnių. Jei paklaustumėte, kodėl neskelbiu visko, ką rašau (o rašau tikrai daug, ir ne tik straipsnius ar esė) atsakyčiau, kad viską skelbti neįdomu. Turi likti švelnus paslapties rūkas ir aplink manuosius parašytus darbus.
 Vis dar apima geras jausmas, kai skaitau senuosius savo įrašus. Tai reikšia, kad jie dar neprarado savo jėgos, kuo labai džiaugiuosi. Taip pat džiaugiuosi ir ištikimaisiais lankytojais, kurie vis randa savo gyvenime laiko paskaityti tai, ką skelbiu čia. Norėčiau su kiekvienu asmeniškai pasikalbėti (kas yra visiškai įmanoma, nes jų nėra keli šimtai) ir padėkoti.
 Ir toliau laukiu ir lauksiu konstruktyvios kritikos, pasiūlymų, kur dar galėčiau tobulėti. Rašykit man į el.paštą, į facebook'ą, ant naktinio dangaus, lietaus lašų ar sniego kąsnių. Pasirinkite sau priimtiniausią būdą, lauksiu. O visiems gimtadieninio vakarėlio svečiams sapne atsiųsiu gabalėlį torto, tik parašykit man savo smegenų pašto indeksą.

© Tomas Lekavičius. 2011