2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Fragmentas iš įprasminto judėjimo patirčių

 Prakaito lašelis nurieda veidu žemyn. Plaučiai lėtai pripildomi oro. Oras išleidžiamas ir žvilgsnis nuo apačioje esančio, tūkstančius kartų matyto takelio krypsta į tolį. Krūtinė kilnojasi su kiekviena mintimi apie artėjantį dar vieną startą.
 Kiekvienas bėgimas yra kitoks. Kad ir kaip jie vienodai atrodytų iš šalies, bėgikui kiekvienas jo kūno, visomis jėgomis besistengiančio aplenkti savo šėšėlį, judesys yra ne tas pats. Kiekvienas turi savo skonį. Atsargiai papurtomi raumenys. Kad bent šiek tiek atsipalaiduotų. Treneris iškelia ranką. Metas judėti. Išeinu keleta žingsnių į priekį, prieš kaladėles. Pora pašokimų, greitų oro išpūtimų. Netrukus abi kojos įstatomos į kaladėles ir visas kūnas įgauna specifinę formą, kuri, gludinta ne vieną šimtmettį, padeda idealiai iššauti kūną iš vietos. Lėtai gniaužiu kumščius. Raumenys po visos treniruotės jau neturi tiek jėgų, kad galėtų maksimaliai greitai startuoti. O priekyje - penkios kliūtys. Barjerai. Niekas nesugeba taip greitai prabėgti penkias kliūtis, kaip tai daro barjerininkai. Kiekviena sekundės dalis tampa svarbi. Kiekvienas judesys - centimetrų tikslumo. Išdrįsk suklysti ir greitai pajusi naikinamas kūno struktūras bei kraujo kvapą.
  Rankos pastatomos į reikiamą poziciją. Žvilgsnis, kokį turi tik kovotojų rasės žmonės, paskutinį kartą prieš startą nužvelgia distanciją. Aplink sportuojančių dėmesį patraukia bėgikas, keletu širdies dūžių sau nutildantis visą triukšmą išorėje ir viduje. Tuo metu paprasčiausiai išnyksta praeitis. Išnyksta viskas. Lieka tik siauras pasaulio plotas priekyje, vadinamas takeliu. Ir iš kažkur anapus pasigirsta balsas: "Dėmesio". Visos juslės įsijungia tokiu pajėgumu, apie kurį kiti yra girdėję legendas. Girdžiu starterio rankų gniaužiamą pistoletą. Matau baltą starto liniją ir ant jos verdantį gyvenimą mano galvoje. Staiga mintyse suskamba žodis, su kuriuo keliauju visą gyvenimą, jis nutyla ir pistoletas iššauna. Raumenys sekundės dalimis išsprogdina kūną iš kaladėlių. Jaučiu, kaip kaladėlės iš paskutiniųjų stengiasi nesprogti kartu su iššautu kūnu. Jaučiu, kaip startukų vynukai sminga į takelį ir, jiems spėjus nesukelti skausmo gumai, skrieja link barjerų. Sąmonė išjungiama. Čia jos nereikia. Čia karaliauja refleksai, brutali jėga ir žvėriškumas. Barjerai įveikiami žaibiškai, o tas kovotojo dvasios paženklintas žvilgsnis nukreiptas į barjerą priešais. Barjerai suvalgomi vienas po kito. Po paskutiniojo kūnas šiek tiek atpalaiduojamas, sąmonė įsijungia, pradedi suvokti klaidas. Pasirodo, smegenys pačios puikiai sugeba užfiksuoti jas.
 Pokalbis su treneriu. Po jo grįžtu į starto vietą. Eidamas, žengdamas, jau jaučiančiu skausmą taku, aš žinau, kad paaugau. Paaugau, nes bėgimas, nes sportas, turi prasmę. Tai nėra vien fizinis judėjimas siekiant išlikti sveikam ir sustiprėti. Tai asmeninio tobulėjimo priemonė. Tai dvasinė patirtis. Nes aš įsisamoninau, kad toks judėjimas yra būtinas mano dvasiniam, emocinam gyvenimui. Jis yra būtinas man. Nes tokie jau yra tie, kurių sielos paženklintos kovotojo tatiuruote. Malonu susipažinti.

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. spalio 17 d., pirmadienis

Geriausi visų laikų barjerininkai pagal David Oliver

David Oliver
Greičiausių pasaulio barjerininkų penketuke užtikrintai stovintis, rimtai į rekordą nusitaikęs ir šįmet Deimantinėje lygoje triumfavęs amerikietis David Oliver viename interviu paklaustas, kokie, jo manymu, yra geriausi visų laikų 110 metrų barjerinio bėgimo distancijos bėgikai, trumpam sutriko. Keletą sekundžių pamąstęs atsakė taip: „Šiuo metu to negaliu pasakyti, turiu apie tai pagalvoti“. Vėliau atletas teigė, kad pokalbio su žurnalistu metu jis pakankamai greitai būtų galėjęs pasakyti 2-3 bėgikus, bet ne visą penketuką. Skyręs laiko apmąstymams David Oliver savo asmeniniame interneto tinklaraštyje paskelbė penkis, jo nuomone, geriausius visų laikų barjerininkus 110m b/b distancijoje (komentarai  šalia bėgikų – paties D.Oliver (skliaustuose) ir šio straipsnio autoriaus):

 5 vieta. Greg Foster. „Jis niekada nepagerino pasaulio ar JAV rekordo, tačiau jo pasaulio čempionato rekordas tiesiog stulbina“ – sako D.Oliver. 1958-aisiais gimęs G.Foster net tris kartus iš eilės tapo pasaulio čempionu 110m b/b distancijoje (1983, 1987 ir 1991 metais), o tai reiškia, kad šis atletas nenugalimas pasaulio čempionatuose buvo net 12 metų. Olimpinėse žaidynėse G.Foster pasiekimai nėra tokie įspūdingi – medalis laimėtas tik kartą, 1984 metais JAV vykusiose žaidynėse (sidabras). Asmeninis šio atleto rekordas – 13.03. Įdomu tai, kad didžiausia G.Foster svajonė – bėgti greičiau nei per 13 sekundžių, buvo įgyvendinta kito amerikiečio – Renaldo Nehemiah, kuris nepaprastai įtemptame ir daugybę jėgų pareikalavusiame bėgime vis dėl to aplenkė G.Foster, pelnė pergalę  su 12.93s ir tapo pirmuoju žmogumi per visą istoriją 110m b/b distanciją įveikusiu greičiau nei per 13 sekundžių. Tiesa,  R.Nehemiah pavardė toliau nefigūruoja šiame sąraše, iš to galime daryti išvadą, kad pačiam D.Oliver pirmasis žmogus, bėgęs šią distanciją  greičiau nei per  13 sekundžių didelio įspūdžio nepadarė.

Liu Xiang
 4 vieta. Liu Xiang.„Dukart pasaulio rekordininkas – 12.88 ir 12.91. 2004-aisiais laimėjęs auksą Olimpinėse žaidynėse, taip patpagerinęs Olimpinį bei pasaulio rekordą <…>. Tai paprasčiausiai pribloškia. Nemanau, kad kažkas yra tai padaręs iki jo. Kai bėgi šalia Liu, visada žinai, kad jei jis yra šalia – jis  laimės“. Liu Xiang vis dar treniruojasi ir ruošiasi Londono Olimpinėms žaidynėms, o šią vasarą vykusiose Deimantinės lygos varžybose, geriausiu bėgimu užfiksavo 13.00s ir bendroje įskaitoje užėmė net antrą vietą, po paties David Oliver, kuris greičiausiai bėgo DL etape JAV (12.94s). Toks kino pasiekimas kalba pats už save ir tarytum sako, kad laidoti talentingąjį Liu – gerokai per anksti.

3 vieta. Colin Jackson. „Jo pagerintas pasaulio rekordas (12.91s) išsilaikė nepagerintas nuo1993 iki 2004 metų. Colin laimėjo keturis passaulio čempionato medalius, iš kurių du – aukso (1993 ir 1999 metais). Olimpinis sidabras – 1988-aisiais. Mano nuomone, didžiausias jo pasiekimas yra 32 iš eilės pergalės atviruose stadionuose. Colin karjeros trukmė yra dar viena priežastis, kodėl aš jį įtraukiau į šį sąrašą“ – rašo D.Oliver. Colin Jackson, pirmąjį stambų medalį iškovojęs Seulo Olimpinėse žaidynėse 1988-aisiais, vienu iš paskutiniųjų medalių dabinosi 2002-iaisiais (tarptautinėse Commonwealth žaidynėse), t.y. daugiau nei po 10 metų po pasaulinio lygio karjeros pradžios.

2 vieta. Roger Kingdom. „Tai yra vienintelis vyrukas, į kurį žiūrėdavau ir stengdavausi tobulėti pats. Aš žiūrėjau kiekvieno barjerininko bėgimų įrašus, tačiau aš nesistengiau rungtyniauti su Allen Johnson, Terrance Trammell ar Colin Jackson, nes aš neturėjau tokių įgūdžių ar stiliaus, kokiuos turėjo jie, tačiau Kingdom visada buvo tas, kuris priminė man mane patį. Be to, jis du kartus tapo Olimpiniu čempionu (1984 ir 1988-aisiais), pagerino pasaulio rekordą, taip pat pagerino JAV rekordą, kuris išliko nepagerintas nuo 1989-ųjų iki pat 2006 metų! Taip pat jis tapo pirmuoju atletu, 110m b/b atstumą Olimpiadoje įveikęs greičiau nei per 13 sekundžių. Tie du Olimpinio aukso medaliai stato Roger labai arti pačios viršūnės“. Roger Kingdom priklausantis pasaulio rekordas – 12.92s, pasiektas Šveicarijoje 1989-aisiais, išsilaikė nepagerintas 4 metus, iki 1993-ųjų, kuomet buvo pagerintas vos viena šimtąja šiame straipsnyje jau minėto Colin‘o Johnson‘o.

Allen Johnson
1 vieta. Allen Johnson. „Aš jau ne vieną kartą esu sakęs, kad šis vyrukas – V.L.G. (Visų Laikų Geriausias), mano nuomone. Olimpinis čempionas, keturiskart pasaulio čempionas, išsiskiriantis ypatingu stabilumu, nors niekada taip ir nepagerinęs passaulio rekordo, kaip kiti keturi šio sąrašo atletai, jis sugebėjo net 11 kartų bėgti greičiau nei per 13 sekundžių, dįl to aš manau, kad pavadinimai ir laimėjimų skaičius yra didingiau nei solo pasirodymai“ – sako D.Oliver. Verta paminėti, kad A.Johnson asmeninis rekordas yra tik 0.01 lėtesnis už Colin Jackson pasiektą rezultatą (12.91s), kuris buvo ir pasaulio rekordas. Vis dėl to, A.Johnson priklauso kitas rekordas – jis yra vienintelis žmogus, bėgęs greičiau nei per 13 sekundžių net 11 kartų, kaip minėjo ir pats D.Oliver. Oficialiai savo karjerą A.Johnson baigė 2010-iaisiais, būdamas 39-erių metų.

  Baigdamas savo „visų laikų geriausiųjų“ sąrašą D.Oliver dar parašė: „Aš tikrai norėjau įdėti į sąrašą Dayron Robles bei Renaldo Nehemiah, nes jie tikrai verti vietos čia. Vis dėl to Nehemiah iššvaistė geriausius savo metus žaisdamas NFL (Nacionalinė Amerikietiškojo Futbolo Lyga), vis dėl to aš manau, kad skirčiau jam 7-ąją vietą savo sąraše, jei jį pratęstume. Tuo tarpu D.Robles yra pasaulio rekordo savininkas, greičiau nei per 13 sekundžių bėgęs 8 kartus, o tai – antras rezultatas per visą istoriją po paties Allen Johnson. D.Robles skirčiau 6-ąją vietą savo sąraše. Asmeniškai aš jaučiuosi kažkur dvidešimtuke, žinoma, aš juokauju, vis dėl to, domiuosi savo padėtimi, kad būčiau tikras“.Atlikęs tikrai unikalų savo konkurentų ir pirmtakų tyrimą D.Oliver ir toliau ruošiasi Londono Olimpinėms žaidynėms ir yra labai rimtai nusitaikęs ne tik į aukso medalį, bet ir į pasaulio rekordą. Nežinia, galbūt kažkada kitas aukščiausio kalibro barjerininkas jam suteiks pirmąją vietą savo „visų laikų geriausiųjų“ sąraše, o gal jau ir suteikė…

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. spalio 5 d., trečiadienis

Usain Bolt Top Gear (Aukščiausia pavara) laidoje

  Tai pakankamai senas straipsnis, kurį atradau beklaidžiodamas senųjų straipsnių labirintuose. Nupūtęs dulkes ir truputį paredagavęs kalbinę raišką, pristatau jį jums:

 Greičiausias planetos žmogus jamaikietis Usain Bolt prieš kelerius metus dalyvavo vienoje iš žinomiausių automobilių mėgėjų laidų pasaulyje – „ Aukščiausia pavara“ („Top Gear“). Laidą rodė rodo BBC televizija, o Lietuvoje – TV6 kanalas. Taigi kaip Boltui sekėsi už automobilio vairo lenktynių trasoje ir prieš J.Clarksoną laidos studijoje?
  Greičiausiu žmogumi pasaulyje tituluojamas Usain Bolt norėjo įrodyti, kad yra greitas ir lenktynių trasoje, todėl į kvietimą sureagavo iškart ir, nepaisant įtempo treniruočių ritmo, rado laiko nusifilmuoti santūriųjų, bet tuo pačiu ir linksmųjų anglų laidoje.Atsakinėjęs į šmaikščius klausimus taip pat šmaikščiai, Bolt dar kartą patvitino, kad turi puikų humoro jausmą.
  Pokalbis prasidėjo nuo pasaulio rekordo, pasiekto U.Bolt 100 metrų distancijoje, aptarimo. Atkreipęs dėmesį, kad jamaikietis pagerino pasaulio rekordą su atsirišusiu startuku, J.Clarksonas sukėlė eilinę juoko bangą BBC studijoje. Vėliau laidoje Usain Bolt, kalbai pasisukus apie automobilius, buvo paklaustas apie turėtus automobilius. Jis sakė: „Rėmėjai manęs klausė, kokio automobilio norėčiau. Aš sakau – visada norėjau BMW M5. Jie man jį padovanojo“.
  Vienas iš laidos vedėjų Jeremy Clarkson nepamiršo pašiepti svečio: „Tačiau tau su tuo automobiliu nelabai pasisekė“ (mintyje J.Clarkson turėjo eismo įvykį, kuriame greitasis U.Bolt su naujuoju automobiliu patyrė avarija, vertėsi 3 kartus ir vos nepatyrė rimtų sužeidimų). „Na taip, aš jį sudaužiau. Tačiau atsipirkau tik šoku ir susižalojau kojų padus, nes užlipau ant stiklo šukių, kurių aplink sudužusų automobilį, buvo labai daug“, - nesutrikęs dėl klausimo ir su šypesena veide sakė U.Bolt. 

  Bandomajame vidutinės klasės automobilio važiavime, kuris tradicikšai duodamas laidos svečiams, Bolt pasirodė pakankamai greitas, tačiau ne toks, koks norėjoo būti. Top Gear trasą įveikęs greičiau nei per 1min 46s Bolt iškovoje aukštą vietą Top Gear įžymybių laikų lentelėje.
  Pasipiktinęs lėtu automobliliu, iškentęs nepatogius ir patogius klausimus, linksmai praleidęs laiką bei savo apsilankymu laidoje nustebinęs tikrai ne vieną pasaulio lengvaatletį ir ne tik, Usain Bolt padėkojo už suteiktą galimybę, o Jeremy Clarkson pažadėjo dar pakviesti greičiausią planetos žmogų kitą kartą, bet jau su intencija, kad jis sieks būti greičiausiu ne tik bėgimo takelyje, bet ir lenktynių trasoje.

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Tas žodžiais nenusakomas jausmas arba pirmas šuolis su parašiutu. II dalis


  Praėjus daugiau nei mėnesiui po pirmosios dalies paskelbimo (ją galite rasti spustelėję čia), jūsų dėmesiui - antroji pasakojimo apie nepaprastą išgyvenimą dalis:
 Lėktuvui kylant visi keleiviai tylėjo; instruktoriai stengėsi susikaupti, o pirmašuoliai smalsiai dairėsi pro lėktuvo langus ir spėliojo, koks vis dėl to tas jausmas, kristi iš 3 kilometrų aukščio. Tuo metu tik spėliojo, bet netrukus ir sužinojo...
 Altimetro rodyklei artėjant prie "1" atžymos, vienas iš keleivių, profesionalus parašiutininkas, atsistojęs ir paskutinį kartą patikrinęs savo įrangą, nusišypsojo ir pamojavęs likusiems lėktuve ramiai žengė į dangaus glėbį, kuriame tą pačią akimirką išnyko. Šią akimirką širdis pradėjo plakti greičiau, o protas sufleravo, kad kelio atgal nebėra ir visa tai, apie ką taip ilgai svajoju, arčiau nei arti.
  Pagaliau atėjo metas paskutiniams pasiruošimams - instruktorius stipriau priveržė mane prie savęs, sutvirtinio bei patikrino įrangą. Artėjome prie taip ilgai lauktos akimirkos. Vienam pirmašuolio ir instruktoriaus duetui palikus lėktuvą, mano instruktorius padėjo savo ranką ant mano peties - ženklas, kad jau metas judėti ir mums. Atėjus prie lėktuvo durų vėjas šiurkščiai glostė veidą, pažvelgęs į priekį mačiau nuostabų vaizdą - vakarėjantį dangų,  retus debesis, lygų horizontą, kaip degtukų dėžutės atrodančius namukus ir patį aerodromą, bei lėktuvo sparną, kuris greitai grąžino mano žvilgsnį nuo labai gražių ir romantiškų vaizdų prie būsimo nepaprasto įvykio. Smegenys greitai apdirbo girdėtus patarimus bei nurodymus, atsistojau į reikiamą poziciją ir atsipalaidavau. Vieną sekundę dar buvau lėktuve, kitą - jau danguje... Ir tada prasidėjo...

  Keletą kartų ore apsivertus mačiau didžiuliu greičiu tolstantį lėktuvo dugną, o  visą esybę apimė begalinis susižavėjimas ir neapsakomas laisvės pojūtis... Žodžiais neįmanoma nusakyti tuos nepaprastus jausmus, kurių buvo daugiau negu daug. Daugiau nei labai daug...
  Ką iš tiesų jaučia žmogus, daugiau nei 200 km/h greičiu krentantis iš 3000m aukščio, neriantis debesimis žemyn, jaučiantis švelniai aštrų vėjo glostymą ir nesustabdomą žemės traukos jėgą, matantis neaprėpiamo horizonto bei Lietuvos laukų grožį, apsakyti neįmanoma... Galvoje nė vienos mities, tik begalinis kaip dangus susižavėjimas ir džiaugsmas...
  Visi, kurie nėra šokę su parašiutu, gali tik įsivaizduoti Tą jausmą. Bet jokios svajonės neprilygsta tikrovei, tikram išgyvenimui...
  Išsiskleidus parašiutui protas įsijungė beveik pilnu pajėgumu (kiek tokioje būsenoje įmanoma), o kūnas pradėjo mėgautis ramiu ir svaiginančiu sklendimu virš laukų...
  Nusileidus ant tvirtos žemės jauti, kad išgyvenai kažką nepaprasto ir jau niekada į dangų nebežvlegsi tuo pačiu žvilgsniu, kuriuo žvelgei iki šuolio. Dangaus žydrynė tau visada primins tas akimirkas, tuos jausmus... Padėkojus instruktoriui grįžau į aerodromo patalpas persirengti.
  Patyrę parašiutininkai jau nebe taip žiūrėjo į mane, besišypsantį iki ausų ir negalintį daugiau nieko pasakyti išskyrus nuolat pusbalsiu kartojamą - "geras...", jie suprato, kad jau ir aš žinau, kodėl paukščiai čiulba, parašiutininkai turi tokį mąslų žvilgsnį bei šiltą šypseną, o pirmašuoliai visada pažada sugrįžti. Pažadėjau ir aš...
  Tai tikrai nepaprastas išgyvenimas, kurio nepamiršiu niekada, kuris nuolat atskris mintyse, kiekvieną kartą, pažvelgus į dangų...
  Kažkas labai tiksliai įvardino, kad dangus - narkotikas. Aš priduriu, kad tai narkotikas, kurį įmanoma primiršti, bet niekada - išsigydyti visiškai.
  Iš tiesų, čia labai tinka Leonardo Da Vinčio žodžiai "Jeigu patyrei skrydį, tavo akys visada bus nukreiptos į dangų. Tas, kuris nors kartą ten pabuvojo, pasmerktas ilgėtis dangaus visą gyvenimą". Būtent!

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Pasaulio čempionatas 2011 Deagu. 100m spektaklio belaukiant...

  Nenumaldomai artėjant Pasaulio vasaros lengvosios atletikos čempionatui, kuris vyks Pietų Korėjoje, Deagu mieste, verta atidžiau pažvelgti į bene laukiamausią varžybų rungtį – 100 metrų sprintą, kurio nugalėtojai jau eilę metų vadinami greičiausiais pasaulio žmonėmis.  
  Jamaika triumfuos? Užsienio lengvosios atletikos ekspertai beveik vienbalsiai teigia, kad šiais metais visa arba bent jau didžioji dalis nugalėtojų pakylos bus užimta išskirtinai Jamaikos bėgikų. “Kodėl?”  – galite paklausti. Paprasta, niekam ne paslaptis, kad Jamaikos žemėje užaugęs ne vienas pasaulinio lygio sprinteris. Jamaikiečių gretose - Usain Bolt, Asafa Powell,  Yohan Blake, Michael Frater bei Nesta Carter. Šis penketukas pastaruoju metu demonstravo tikrai gerus rezultatus ir taip ryžtingai pateikė paraiškas į aukščiausias Pasaulio čempionato vietas.
   Deimantinės lygos etape Romoje, kuris vyko gegužės 26 dieną, pirmą ir kol kas vienintelį kartą susitikę A.Powell ir U.Bolt, užfiksavo tokius laikus – Boltas po tikrai prasto starto atbėgo per  9.91, o antras, gerai startavęs, bet distancijos eigoje šiek tiek atsilikęs, finišavo Powell su 9.93s. Žinoma, tokie rezultatai daugelio nestebina, tačiau vertėtų paminėti, kad Powell birželio mėnesį Šveicarijoje vykusiose varžybose 100 metrų distanciją įveikė per 9.78s (geriausias sezono laikas pasaulyje), Boltas Monake bėgo per 9.88s.
   Tiesa, kai kurie sporto ekspertai negaili pašaipių komentarų, esą tokio lygio sprinteriams nebėgti greičiau nei per 9.80s turėtų būti gėda, juolab, kad iki svarbiausio metų starto laiko liko tikrai ne per daugiausia. Kaip sektini pavyzdžiai rodomi kiti Jamaikos bėgikai, tiksliau, jaunoji karta, kuri, galime spėti, po penketo metų bus naujieji greičiausi žmonės pasaulyje. Tai 21-erių Yohan Blake, šį sezoną Londone bėgęs net 9.78s (vėjas +1.6, o A.Powell ir U.Bolt bėgo su +0.6), U.Bolt treniruočių draugas Nesta Carter (Londone turėjęs pripažinti Y.Blake pranašumą ir atbėgęs per 9.95s) bei Michael Frater (atbėgęs per  9.88s tose pačiose Šveicarijoje vykusiose varžybose, kuriose A.Powell pasiekė geriausią pasaulio sezono rezultatą). Taigi net penki sprinteriai iš Jamaikos yra realūs kandidatai pasidabinti Pasaulio čempionato medaliais.
  Nukraujavusi JAV galanda ginklus, tik ar pakankamai galingus? Atidžiau  žvelgiant į 100 metrų distancijos dalyvių sąrašus žvilgsnis savaime užliūna už kitos sprinterių šalies – JAV – altetus. Neabejotinai stipriausias konkurentas visiems jamaikiečiams ir kitiems “100-ininkams”  Tyson Gay šį sezoną greičiausiai yra bėgęs nedidelėse varžybose, surengtose saulėtoje Floridoje. Jo pasiektas laikas - 9.79s, o tai trečias geriausias rezultatas šį sezoną pasaulyje po jau minėtų A.Powell ir Y.Blake. Tačiau šis atletas Pasaulio čempionate nedalyvaus, dėl neseniai atliktos klubo operacijos. Šis praradimas JAV rinktinei yra išties labai didelis, nes T.Gay ne tik prieš tai vykusiame Pasaulio čempionate iškovojo sidarbo medalį 100 metrų rungtyje, bet ir šiuo metu yra laikomas antru sprinteriu pasaulyje po U.Bolt. Manoma, ir visai pagrįstai, kad ši neoficiali T.Gay pareigybė artimiausiu metu bus iš jo atimta.
  Nacionalinis JAV čempionas, Walter Dix, šį sezoną bėgęs per 9.94s ir po ketverių metų suspendavimo į didįjį sportą grįžęs Justin Gatlin (geriausias sezono rezultatas - 9.95s) tikisi būsią pakankamai stipri atsvara Jamaikos sprinteriams. Kiek tokie jų norai yra pagrįsti, sužinosime visai netrukus.
Laukia įdomi kova. 100 metrų distancijoje šių metų Pasaulio čempionate tikrai nebus nuobodu. Nors daugelis lengvosios atletikos gerbėjų apgailestauja dėl to, kad nestartuos T.Gay, vis dėl to ir be jo konkurencija – milžiniška. Jamaikos bėgikai Usain Bolt, Nesta Carter,  Asafa Powell,  Michael Frater, Yohan Blake, amerikiečiai W.Dix, J.Gatlin ir daugybė kitų žada sukurti nepamirštamą aukščiausio lygio sprinto spektaklį.
 Ar U.Bolt apgins savo pasaulio čempiono titulą? O gal jį nukarūnuos jaunasis Y.Blake? Kaip seksis A.Powell? Ar gerbėjų lūkesčius pateisins W.Dixon? Ar bus pagerintas pasaulio rekordas? O gal nė vienas sprinteris taip ir nebėgs greičiau nei per  9.75s?
Atsakymus į visus šiuos ir daugelį kitų klausimų sužinosme jau greitai. Laukti liko visai nebedaug…

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. rugpjūčio 2 d., antradienis

Tas žodžiais nenusakomas jausmas arba pirmas šuolis su parašiutu. I dalis

  Viena iš mano svajonių buvo iššokti su parašiutu. Ji labai seniai, net neatsimenu nuo kada, gulėjo galvoje, kambaryje su užrašu "Svajonės, kurios bus įgyvendintos per artimiausius 10 metų". Tai, žinoma, žinojo ir mano tėvai, nes ne kartą buvau Jiems užsiminęs apie tai. Būtent Jie padovanojo dar vieną nepaprastą dovaną. Vieną iš pačių nepaprasčiausių. Šuolį su parašiutu. Dar kartą labai ačiū Jiems.
  Galėčiau lažintis, nors tiesa, ne iš didelės pinigų sumos, kad kiekvienas yra pagalvojęs apie šuolį su parašiutu.  Tai tarsi šviesi vaikystės svajonė, kurios daugelis atsisako jau suaugę. O kai kurie drįsta svajoti toliau. Ir už tai yra gausiai apdovanojami.
  Man atsiradus galimybei šią svajonę įgyvendinti, nedvejojau nė akimirkos. Tuo metu, kai sužinojau, kad tikrai šoksiu, jaučiau, kaip manyje persipyna keli jausmai - džiaugsmas, jaudulys ir nekantrumas. Jokios baimės nejaučiau nei prieš, nei per, nei po šuolio. Jaudulys - visai kas kita, tai supras žmonės, dažnai išgyvenantys šį jausmą (sportininkai, pavojingų profesijų atstovai, prisiekę parašiutinikai ir kt.). Tuo tarpu džiaugsmas ir nekantrumas, kaip ir dažniausia tokiose situacijose, kuomet išsipildo tavo svajonė, buvo taip persipynę, kad buvo neįmanoma jų atskirti. Nepaprastai laukiau tų skrydžio, kritimo ir sklendimo akimirkų, kurias šimtus kartų mačiau įvairiausiuose parašiutizmo vaizdo įrašuose ir nuotraukose bei tūkstančius - savo mintyse.
  Pagaliau išaušo išganingoji diena. Diena, kurią patyriau tai, ko niekada nebuvau patyręs. Nuvykusius į Kyviškių aerodromą netoli Vilniaus, mus pasitiko puikus oras (nors rytas žadėjo lietingą dieną...) ir patyrę parašiutininkai, vertinančiu žvilgsniu nužvelgiantys visus atvykusius ir galvoje tikriausiai spėliojantys, kurie iš jų dar sugįš čia ir papildys jų gretas, o kuriuos mato pirmą ir paskutinį kartą. Vis dėl to užteko užkalbinti vieną iš jų ir žvilgsniai suminkštėjo. Jie tikrai suvokė, nors ir neparodė to, kad prieš save mato žmogų, kuris pirmą kart išbandys tai, kam jie paskyrė savo gyvenimus.

  Susipažinęs su savo instruktoriumi, kuris kartu su manimi šoko tandem tipo parašiutu iš 3 kilometrų aukščio, pradėjau ruoštis šuoliui. Apsirengęs ir dar kartą pasidžiaugęs, kad jau visai greitai šoksiu su parašiutu, nuėjau klausytis instruktažo, kuris yra labai svarbus. Keletas neteisingų judesių ar trukdymų instruktoriui ir paskutinis tavo matytas vaizdas gali būti dangaus horizontas (moksliškai įrodyta, kad iš didelio aukščio krentantis ir pilnai suvokiantis savo būsimąjį neišvengiamą likimą žmogus miršta daug greičiau nei pasiekęs žemę). Todėl buvau ypač dėmesingas, bent trumpam išjungiau savo dešinįjį smegenų pusrutulį ir mąsčiau šaltai bei racionaliai.
  Po privalomojo pasiruošimo pasukome link lėktuvo, šventos vietos parašiutininkams. Paskutinės minutės nebuvo ypatingai įtemptos dėka stebėtinai ramių instruktorių ir piloto. Jie savo darbą išmano puikiai ir šuoliui ruošėsi profesionaliai, tiksliais rankų judesiais, konkrečiais žodžiais bei kartais ant veido atsirandančia šypsena. Ir atėjo metas sėsti į lėktuvą ir kilti.  Ant žemės liko paskutinės dvejonės, rūpesčiai, pilkos, kasdienybės rūpesčių apglamžytos mintys.

    I dalies pabaiga

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. liepos 18 d., pirmadienis

3000 blog'o peržiūrų proga - Facebook profilis

  "PiliGree užrašai", neseniai atšventę vienerių metų gimtadienį, ir jų autorius, puikiai laiką leidęs vidurinės mokyklos išleistuvėse, neturėjo laiko kada pailsėti, nes juos netikėtai, bet lauktai, pasitiko dar viena sukaktis. Šis blog'as sulaukė 3000 peržiūrų! Reikia pripažinti, kad skaičius apvalus ir paminėti tokį pasiekimą būtina.
  Tiesą pasakius, jei kas būtų prieš metus pasakęs, kad šioje interneto vandenyne plaukiančioje vietoje bus apsilankyta net 3000 kartų, būčiau nepatikėjęs, juk niekada nerašiau ypatingai populiaromis temomis, nesiekiau kuo daugiau lankytojų, nepardavinėjau blog'o plotų reklamai ir pats naujienas apie šiuos užrašus skelbiau tik keliose vietose. Keista, bet malonu.
  Bet kuriuo atveju, labai džiaugiuosi, kad žmonės skaito tai, ką rašau čia ir atsiliepia į mano mintis. Daugiau paskaityti apie tai, kaip pasikeitė šis blog'as per metus ir kokios dabar yra mano mintys apie jį, galite įraše "Vienerių metų gimtadieniui atėjus".
  Tuo tarpu dabar noriu pristatyti jums visišką naujieną - "PiliGree užrašų" Facebook profilį, apie kurį ir kalbama šio įrašo pavadinime. Aš pats Facebook socialinio tinklo teikiamomis komunikacijos galimybėmis naudojuosi jau ne vienerius metus ir didelių nusivylimų nesu patyręs. Tiesa, apie šį reiškinį (nes Facebook jau senokai nebėra tik internetinis puslapis) galbūt pakalbėsiu vėlesniuose įrašuose.
  Taigi, "PiliGree užrašų" profilis. Jame lauksiu jūsų komentarų, pasiūlymų ir, kaip visuomet,  konstruktyvios kritikos. Ten rasite visas naujienas, blog'o atnaujinimus ir dar kai ką daugiau. Todėl kviečiu visus lankytojus spausti "Like", prisijungti ir aktyviai arba nelabai dalyvauti blog'o ir jo Facebook profilio gyvenime. Profilį rasite čia arba paieškos langelyje suvedė žodžius - PiliGree užrašai.
 Iki pasimatymų facebook'e ir, svarbiausia, čia!

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. liepos 15 d., penktadienis

Baigėme mokyklą... Žodis visiems, besimokiusiems kartu

  Šį įrašą pirmiausia skiriu tiems, su kuo turėjau garbės mokytis dviejose mokyklose - M.Karkos ir K.Paltaroko. Nuoširdžiai norėčiau, kad tai, ką čia rašau perskaitytų kiekvienas, su kuriuo susipažinau mokykloje.

  Taigi vidurinės mokyklos kelias man prasidėjo nuo M.Karkos vidurinės mokyklos suolo. Joje per tuos 10 metų tiek daug visko įvyko, kad net nežinočiau nuo ko pradėti, jei reiktų išsakyti viską. Žmonės, nauji potyriai, įgūdžiai, pirmieji didesni nusivylimai ir džiaugsmai. Bet šįkart apsiribosiu tik keletu prisiminimų iš Paberžio pilies (kaip gerai skamba, vis dėl to...).
  Buvusieji mano bendraklasiai, atsimenat auklėtojos kabinetą ir per kiekvieną pertrauką mūsų varstomas jo duris? Kai būdovo laisva pamoka, ar kai būdavo vos 10 minučių pertrauka? Atsimenat aktyvią veiklą? Nuo šachmatų iki sudaužyto televizoriaus, nuo desperatiškai nusirašinėjamų geografijos pratybų iki bandymų ant lentos vienas kitam išaiškinti sudėtingiausius algoritmus ir kitas visatos paslaptis, nuo žongliravimo ne tik kamuoliukais iki bandymų kuo įdomiau pavadinti erzinančius mokytojus, nuo neaiškios kilmės prietaisų spintose iki vardinių rūbų kabyklų už jos, nuo persirengimo karve iki masinio popierinių lėktuvėlių mūšio... Kaip gera tai prisiminti... Žinoma, dar buvo daugybę kitų dalykų... Pamokos (neprilygstamoji ir nenugalėtoji Giedrienė, vis neprarandanti vilties mus rašybos išmokyti Vertelkienė, legendomis labiau nei Nesė apipinta Bložienė, ypač naudingos, gyvenimiška patirtimi grįstos, Patrulio pamokos, Koncės juokeliai, Kubilienės neprilygstamas sugebėjimas sukirsti bet ką...). Taip, namų darbų kalnai sekindavo paskutinius kantrybės lašelius, dėl to pykom besimokydami ir dėkojom tuomet, kai atėjo metas atsisveikinti. Tikiuosi, kad kiekvienas turi daugybę malonių prisiminimų iš Paberžio pilies. Aš turiu. Ir ačiū tiems, kas padėjo tuos prisiminimus sukurti. Patikėkit, prisimenu kiekvieną žmogų, su kuriuo bendravau Karkoje. Buvo puikūs metai, džiaugiuosi, kad buvau jų dalis.
   Tačiau atėjo metas, kai sužinojome, kad Paberžio pilis bus nebe vidurinė, o tik pagrindinė. Teko rinktis.

K.Paltaroko abiturientų X laida
Nors tuo metu tai atrodė visiška kvailystė, tačiau praėjus dviems metams aš džiaugiuosi, kad taip atsitiko. Nes aš pasirinkau toliau mokytis K.Paltaroko gimnazijoje, kurioje susipažinau su daugybe nuostabių žmonių. Keisčiausia, kad puikių prisiminimų per tuos dviejus metus buvo ne ką mažiau nei per dešimt, praleistų Karkos vidurinėje. Tie dveji metai buvo tikrai koncentruoti, kupini džiugių ir nelabai akimirkų, kurių niekada nepamiršiu. Gaila, kad neturėjau laiko daugiau pažinti aplink buvusių. Dveji metai. Laikas bėgo greitai, vejamas mokslų, naujų pažinčių, sporto, renginių, projektų... Brendau kaip asmenybė ir dėl to į nemažai dalykų pradėjau žiūrėti jau šiek tiek kitaip. Tačiau visuomet išlikau savimi. Buvau atviras ir pasiruošęs veikti, keisti, vesti, kalbėti, klausyti. Buvau pasiruošęs mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka ir atkakliai tai dariau. Net nepastebėjau, kai prabėgo vienuolikta klasė, o štai, jau ir dvylikta...
  Tikrai, kaip greitai bėga laikas... Regis, vos prieš savaitę pirmą kartą pravėriau K.Paltaroko gimnazijos duris, sutikau pirmasias šypsenas, išgirdau pirmuosius vardus, buvau įtrauktas į pirmuosius projektus ir renginius. Ir, žinoma, kibau į mokslus. Kibau taip rimtai, kaip dar niekada nebuvau kibęs. Regis, vos prieš savaitę... Mielai pakartočiau paskutiniuosius metus dėl tų žmonių, su kuriais būti ten buvo gera... O gera buvo su tikrai daug žmonių...
  Nepaprastas laikas buvo išleistuvių naktis... Svarbiausia, kad galėjau su kažkuo jau paskutinį kartą, su kažkuo tik iki kitų susitikimų pabendrauti, pašokti, prisiminti linksmiausias akimirkas, dar kartą pasijuokti kartu, dar kartą sudaužti taures už ateitį, dar kartą pamatyti nuostabias akis tų, kurie du metus buvo neatsiejama mano mokyklinio ir ne tik gyvenimo dalis...
 Bet dabar jau viskas. Mokykla baigta.Vienas gyvenimo etapas įveiktas, prieš akis - svaiginantys toliai, neatrastos žemės, nauji veidai ir naujos, paties Gyvenimo, pamokos...

  Sakau nuoširdų ačiū.
  Tiems, kas petis į petį stovėjo su manimi šturmuojant mokslo tvirtoves.
  Tiems, kieno buvimą jaučiau mokyklos koridoriuose.
  Tiems, kieno žodžiai mane stiprindavo ir suteikdavo jėgų.
  Tiems, kas padėjo, kas buvo šalia, kai to reikėjo.
  Tiems, kas dalinosi su manimi juoku ir ašaromis.
  Tiems, kas linkėjo gero ir tikėjo manimi.
  Tiems, kieno veidų ir vardų niekada nepamiršiu.
  Tiems, kas atsimins mane net tada, kai visi kiti bus užmiršę.
  Tau, jei skaitydamas šiuos žodžius šypsaisi, nes turi ne vieną prisiminimą su manimi.
   Ačiū.
   ...
 Draugai, mūsų laukia neaprėpiamas Gyvenimo vandenynas, kuriame kiekvienas iš mūsų turime savo kelią. Unikalų kelią. Unikalų pašaukimą. Niekas kitas už mus nenugyvens mūsų gyvenimų.
  Linkiu, kad gyventumėte savo gyvenimą. Drąsiai ženkite į priekį, naudokitės galimybėmis, mylėkite, kilkite ir skriskite. Skriskite į savo Svajonę! 
  Tikiuosi, kad kažkada gyvenime mūsų sparnai dar susilies, ir mes, pažvelgę vienas į kitą su šypsena, mintyse padėkosime už nuotabius prisiminimus ir kartu praleistas akimirkas mokykloje. Ir, galbūt, išgyvensim dar gražesnių minučių...Sėkmės!

"Visada turėk sparnus, kuriais galėtum grįžti į namus..."

P.S. Dėka moderniųjų komunikacijos priemonių viliuosi, kad kontaktų nepamesim, susirašinėsim ir dar ne kartą susitiksim. Kada nors. Kur nors. Bet jau nebe pamokose... 

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. liepos 13 d., trečiadienis

Vienerių metų gimtadieniui atėjus

  Praėjo jau metai nuo tada, kai internetas ir pasaulis pirmą kartą išvydo šį blog'ą. Būtent 2010 metais, liepos 13 dieną, oficialiai atidariau www.piligree.blogspot.com ir taip daviau pradžią bene rimčiausiam savo tinklaraščiui. Verta paminėti, kad esu kūręs ne vieną blog'ą. Vieni gyveno ilgiau, kiti trumpiau, bet visi buvo saviti ir tuo metu svarbūs man. Tačiau ne apie juos pakalbėti susirinkome. Taigi, "PiliGree užrašai". Kas įvyko per tuos metus, kas pasikeitė ir kokie jie yra dabar?
  Mintis apie rimtą blog'o rašymą sklandė jau gerokai daugiau nei prieš metus. Patį internetinį vardą užregistravau dar 2010 metų gegužę. Pirmieji įrašai, paskelbti vasarą, buvo apipinti subjektyviu pasaulio suvokimu. Tai buvo keletas fragmentų iš  mano apmąstymų ir pasaulio bei gyvenimo stebėjimo. Tos mano požiūrio paveiklso dalelės susilaukė tikrai neblogų vertinimų iš žmonių, kurių nuomonė man svarbi. Paskatintas savo entuziazmo ir įvertinimų toliau rašiau. Tiesa, visi sportinės tematikos straipsniai tuo metu (pradžioje) gulė Sprintas.puslapiai.lt tinklalapyje, kurio vienas iš įkūrėjų ir redaktorių tebesu iki šiol. Visi kiti, į straipsnio rėmus netelpantys rašiniai, sėkmingai savo vietą po saule rado čia (keletą pačių pirmųjų galite rasti Senojo blog'o archyve).
  Tačiau laikui bėgant įrašų tematika ėmė keistis. Atsirado jau ir autorinių sportinių straipsnių, ir įvairių esė, tarp kurių ir politologijos olimpiados darbas. Žodžiu, tinklaraštis evoliucionavo, įgyjo kitokią formą, mano manymu, tobulesnę. Prie to prisidėjo ir pasikeitęs blog'o dizainas, tapęs šviesesniu, informatyvesniu bei patogesniu.
  Dabar galiu pasakyti, kad toliau stengsiuos ne tik išlaikyti pasiektą įrašų ir paties blog'o lygį, bet ir su kiekvienu parašytu žodžiu tobulėti ir tapti vis geresniu rašančiuoju (vis dar nedrįstu vadinti savęs "rašytoju"). Žinoma, ši vieta bus terpė toli gražu ne visiems mano darbams. Čia ir toliau skelbsiu dalį savo esė ir straipsnių. Jei paklaustumėte, kodėl neskelbiu visko, ką rašau (o rašau tikrai daug, ir ne tik straipsnius ar esė) atsakyčiau, kad viską skelbti neįdomu. Turi likti švelnus paslapties rūkas ir aplink manuosius parašytus darbus.
 Vis dar apima geras jausmas, kai skaitau senuosius savo įrašus. Tai reikšia, kad jie dar neprarado savo jėgos, kuo labai džiaugiuosi. Taip pat džiaugiuosi ir ištikimaisiais lankytojais, kurie vis randa savo gyvenime laiko paskaityti tai, ką skelbiu čia. Norėčiau su kiekvienu asmeniškai pasikalbėti (kas yra visiškai įmanoma, nes jų nėra keli šimtai) ir padėkoti.
 Ir toliau laukiu ir lauksiu konstruktyvios kritikos, pasiūlymų, kur dar galėčiau tobulėti. Rašykit man į el.paštą, į facebook'ą, ant naktinio dangaus, lietaus lašų ar sniego kąsnių. Pasirinkite sau priimtiniausią būdą, lauksiu. O visiems gimtadieninio vakarėlio svečiams sapne atsiųsiu gabalėlį torto, tik parašykit man savo smegenų pašto indeksą.

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. birželio 14 d., antradienis

Deimantinė lyga 2011 Eugene, JAV. D.Oliver, M.Moses, S.Mullings ir C.Jeter šou bei V.Aleknos pasirodymas

  Birželio 3-4 dienomis JAV Oregono valstijoje, Eugene mieste, vyko jau ketvirtasis Samsung Deimantinės lygos susitikimas, kuriame kartu su pasaulinio masto lengvosios atletikos žvaigždėmis dalyvavo ir lietuvis, vienas iš visų laikų geriausių pasaulio disko metikų, Virgilijus Alekna.
  Susitikime buvo pagerintas pasaulio 30 000m bėgimo rekordas. Moses Mosop iš Kenijos distanciją įveikė per 1:26:47.4. Tai daugiau nei 2 sekundėmis greičiau už ankstesnį, japono Toshihiko Seko 1981 metais paskiektą (1:29:18.8), rekordą.
   Vyrų disko metimo sektoriuje triumfavo 2009 metų Berlyne vykusio Pasaulio čempionato pirmos vietos laimėtojas vokietis Robert Harting, įrankį nusviedęs 68.40 metro, tuo tarpu visiems mums puikiai pažįstamas dukart Olimpinis ir pasaulio čempionas Virgilijus Alekna priminė apie save šioje rungtyje užėmęs antrąją vietą su 67.19m. Verta paminėti, kad lietuvio asmeninis geriausias rezultatas (kuris kartu yra ir Lietuvos rekordas) yra 73,88m. Trečias disko metimo rungtyje buvo Europos čempionas Piotr Malachowski iš Lenkijos (65.95m). Bendroje lygos įskaitoje visi trys atletai -  V.Alekna, R.Harting ir G.Kanter turi vienodą skaičių taškų, po 4, ir dalinasi 1-3 vietas.
  Tuo tarpu 110m barjerinio bėgimo distancijoje žiūrovai turėjo galimybę stebėti dviejų aukščiausio lygio barjerininkų - Liu Xiang ir David Oliver - dvikovą. Kinas L.Xiang, triumfavęs Deimantinės lygos etape Šanchajuje ir už savo nugaros palikęs D.Oliver, šįkart turėjo pripažinti kolegos iš JAV pranašumą. D.Oliver nuskriejo 110m b/b distancija ir užfiksavo geriausią šio sezono rezultatą pasaulyje - 12.94s. Su šiuo laiku jis taip pat tapo pirmuoju pasaulyje šį sezoną įveikusiu 13 sekundžių ribą. Po finišo paklaustas apie bėgimą D.Oliver trumpai atsakė: "Tai puiku. Aš tiesiog esu laimingas savo pasirodymu. Paprasčiausiai nuo pat pradžios pagavau puikų rimtą ir išlaikiau jį iki pat galo, tai įprasta, nereikia išradinėti dviračio".  L.Xiang turėjo tenkintis antrąja vieta su 13.00s (sezono geriausias asmeninis rezultatas). Atsižvelgiant į vis gerėjančius altetų rezultatus šioje rungtyje, pagrįstai galime tikėtis naujo pasaulio rekordo. D.Oliver šį sezoną atrodo tikrai grėsmingai, tačiau L.Xiang ir D.Robles tikrai nelinkę pasiduoti, o tai žada įdomią kovą tolimesniuose Deimantinės lygos susitikimuose.
  Moterų 100m distancijoje pergalę šventė Carmelita Jater iš JAV, jos laikas - 10.70s ir jis užtikrino šiai bėgikei ne tik geriausio sezono rezultato pasaulyje savininkės vardą, bet ir teisę vadintis greičiausiai 100m nubėgusia moterimi šiame susitikime per visą Deimantinės lygos istoriją. Ankstesnis vietos rekordas priklause kitai žymiai sprinterei Veronica Campbell- Brown (10.78s). Antrąją vietą iškovojo kita amerikietė - Marshevet Myers (10.86s), trečia finišavo Sprinto Tėvyne vadinamos Jamaikos atstovė Kerron Steward (10.87s).
  Nors vyrų 100m bėgimas šįkart ypatingai neblizgėjo nuo žymiausių pavardžių, vis dėl to buvo pasiektas geriausias sezono rezultatas pasaulyje ir pagerintas susitikimo rekordas. Tai padaryti pavyko bei dar kartą tarp greičiausių pasaulyje įsitvirtinti padėjo patyrusiam Jamaikos atstovui Steve Mullings (laikas - 9.80s), kuris šį sezoną jau buvo pasaulio 100m distancijos lyderis su 9.89s. Galime sakyti, kad S.Mullings demonstruojama puiki sportinė forma ir tokie rezultatai tikrai paskatins nuo savo pavardžių linksniavimo tikriausiai jau pavargusius U.Bolt, T.Gay ir A.Powell pasistengti pagerinti jamaikiečio laiką. Antras 100m distancijoje buvo Michael Rogers (JAV, 9.85s), trečias - Nesta Carter su 9.92s.
  Vyrų 400m rungtyje nepralenkiamas buvo dukart 400m barjerinio bėgimo olimpinis čempionas amerikietis Angelo Taylor (45.16s), už nugaros palikęs savo tautietį, daugkartinį Pasaulio čempionato nugalėtoją 400m distancijoje Jeremy Wariner, kuris šįkart atbėgo per 45.43s.
  Kitas Deimantinės lygos etapas vyks jau visai netrukus - birželio 9-ąją Osle, Norvegijoje. Jame turėtume išvysti ne tik G.Kanter bei V.Alekną, kurių pavardės yra startiniuose sąrašuose, bet ir Usain Bolt. Jau dabar įvairių Norvegijos ir ne tik laikraščių ir internetinių staipsnių antraštės mirga tokiais žodžiais "Žaibiškasis Boltas atvyksta susprogdinti Oslo", "Boltas dar kartą sudrebins pasaulį savo bėgimu" ir pan. Kaip iš tiesų  šiems atletams seksis Norvegijoje, sužinosime jau birželio 9-ąją.

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. birželio 1 d., trečiadienis

Lietuvos ir Lenkijos santykiai: problemos, iššūkiai, galimybės. NPO'11 finalinis darbas. 2 dalis

 Pirmoji dalis čia.  Antroji esė dalis:

Išstojusi iš Sovietų sąjungos Lietuva buvo ekonomiškai ypač silpna ir pažeidžiama. Planinę ekonomikos sistemą pakeitė rinkos, kuri buvo neįprasta lietuviams, bet jau išbandyta lenkų. Taigi Lenkija, žvelgiant iš lietuvių perspektyvos, ištiesė Lietuvai pagalbos ranką. Tačiau ji tikrai nepamiršo savo ekonominių interesų. Lietuvos rinka tapo puikia terpe lenkiškoms prekėms. Neilgai trukus lietuviai tapo puikūs lenkų produkcijos importuotojai, kas, be abejo, leido lenkams ir toliau kurti planus apie tolimesnį bendradarbiavimą su Lietuva. Tačiau Lietuvos ekonomika sustiprėjo greičiau, nei to tikėjosi „Vyresnysis brolis“ Lenkija. Iš patikimo lenkiškų prekių importuotojo Lietuva tapo lenkiškų prekių konkurente ne tik savo ir Lenkijos, bet ir Vakarų Europos rinkose. Būtent tai yra pagrindinė Lenkijos atšalimo strateginiame bendradarbiavime su Lietuva priežastis.
   Prie santykių atšalimo prisidėjo ir iškilusios problemos visuomeninėje srityje. Kadangi jau nuo pat pradžių nebuvo susirūpinta jų svarba, dabar šias probelmas spręsti darosi vis sunkiau. Pirmiausia, vis netylantys ginčai dėl tautinių nesutarimų tokių kaip žemių Vilniaus apskrityje sugrąžinimas, lenkiškų vardų ir pavardžių Lietuvoje rašymas lenkiškais rašmenimis ir kt. Lenkai, vis iškeliantys šias problemas, formuoja nepalankų lietuvių visuomenės požiūrį į juos. Taip pat strategiškai svarbių energetinių bei infrastruktūrų kūrimo projektų, tokių kaip geležinkelių linijos Rail Baltica tiesimas, elektros tinklų sujungimas ir panašiai, realus neįgyvendinimas bei vilkinimas Lietuvos ir Lenkijos santykių tikrai nešildo. Prie to dar prisidėjo ir D.Grybauskaitės pasirašytas prieštaringai vertinamas Švietimo įstatymas dėl platesnio lietuvių kalbos naudojimo tautinių mažumų mokyklose, sukėlęs didžiulį ir svariai nepagrįstą lenkų nepasitenkinimą. Lenkijos Senato pirmininkas net leido sau pasakyti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai „ <...> tokie blogi, kad neįsivaizduoju, jog galėtų būti dar blogesni“. Tokie pareiškimai iš lenkų pusės tikrai nepanašūs į tuos, kuriais būtų bandomas atkurti dvišalis pasitikėjimas. Tačiau visa tai yra tik padariniai to, kad Lenkija nebemato perspektyvų būtent ekonominėje partnerystėje su Lietuva.
   Atsižvelgiant į visus šiuos faktorius galime teigti, kad Lenkija nebėra toks patikimas strateginis partneris, kaip Lietuva manė iki šiol. Sužavėta Lenkijos „nesavanaudiškos“ pagalbos nepriklausomybės pradžioje, Lietuva ilgą laiką tikėjo, kad kaimynės deklaratyvūs pareiškimai ir realios mintys sutampa. Laikas parodė, kad, deja, ne. Tokiu atveju Lietuvai belieka keletas pasirinkimų. Bandyti ir toliau eiti nuolankaus Lenkijos ginklanešio pareigas Europos Sąjungoje arba spręsti problemas nenuolaidžiaujant Lenkijai dėl jos dydžio ir ambicijų. Būtent pastaroji išeitis santykiuose su Lenkija parodytų tvirtą Lietuvos poziciją, diplomatinį ir valstybinį stuburą.
    Nors Lietuvos strateginiai siekiai atšalus santykiams su Lenkija pradėjo krypti į Šiaurės Europą, kurioje jau kuriami projektai stiprinti diplomatinį bendradarbiavimą su Baltijos šalimis, didinti kibernetinį bei ekonominį saugumą,  tai negali paskatinti visiškai nutraukti santykius su Lenkija, kuri nepaisant pastaruoju metu tik deklaratyvios politikos Lietuvos atžvilgiu, vis dar yra stipri kaimyninė valstybė. Lietuvos vadovai turėtų dar kartą peržvelgti savo tikslus ir siekius bendradarbiavime su Lenkija, kad jis būtų naudingas ne tik lenkams, bet ir lietuviams. Vis dėl to dvišalių santykių kryptis bei vystymasis yra ir toliau bus sunkiai nuspėjami. Lietuvos ir Lenkijos partnerystės ateitis priklausys nuo abiejų šalių siekių ir noro bendradarbiauti, ekonominės padėties, tarptautinės bendruomenės sprendimų ir veiklos kontūrų bei daugelio kitų aplinkybių.

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. gegužės 11 d., trečiadienis

Lietuvos ir Lenkijos santykiai: problemos, iššūkiai, galimybės. NPO'11 finalinis darbas. 1 dalis

Pristatau jums mano parašytą (2011-03-09) esė Nacionalinei politologijos olimpiadai 2011 . Jos dėka patekau į finalininkų 15-uką iš 60-ies, atsiuntųsių pirmojo etapo darbus. Šiek tiek paredaguota pirmoji dalis:


   Nors XX amžiuje Lietuva ir Lenkija buvo veikiamos skirtingų geopolitinių procesų, vis dėl to 1997 metais šios kaimynės žengė strateginio bendradarbiavimo keliu. Abi valstybės suvokė, kad jų interesai bei nacionaliniai tikslai sutampa. Prasidėjo santykių su Lenkija vadinamasis „Aukso amžius“- tiek lenkai, tiek lietuviai noriai kūrė bendras institucijas, įgyvendino projektus, viena kitai padėjo integruotis į Europos sąjungą ir NATO. Tačiau dešimtmetį trukę šilti Lietuvos ir Lenkijos santykiai atšalo ir tarpvalstybinis „aukso amžius“ pasibaigė. „Kas atsitiko?“- natūraliai kyla klausimas. Juk bene svarbiausias Lietuvos prioritetas santykiuose su kaimynais- glaudžių ryšių su Lenkija kūrimas- staiga tapo labai sudėtingas. Lenkija trokšta tapti lyderiaujančia regiono šalimi bei didinti savo įtaką tarp didžiųjų valstybių, ir Lietuvos vaidmuo  tolimesniuose jos planuose atrodo miglotas.  Tačiau kodėl? Kodėl pasibaigė šių valstybių santykių „aukso amžius“ ir ar įmanoma jį atkurti?  
   Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo pradžia XX amžiaus pabaigoje teikė nemažai vilčių. Turėdamos panašią, o vietomis ir bendrą, istorinę praeitį, sentimentalius prisiminimus apie bendras kovas, ir, svarbiausia, bendrą norą įsijungti į tarptautines organizacijas ES ir NATO,  šalys, pasibaigus Šaltajam karui, turėjo puikią progą atkurti dvišalius santykius pamirštant po Lietuvos nepriklausomynbės atkūrimo užglaistytą tarpukario Lenkijos poziciją dėl Vilniaus bei dar keletą nemalonių „smulkmenų“.  
Lietuvos ir Lenkijos dvišalės partnerystės „aukso amžiaus“ pradžia buvo paremta kariniais projektais ir sėkmingai vykdyta nepaisant abiejų šalių akivaizdžios karinės galios asimetrijos. Tai pirmiausia įrodo dvišalis projektas dėl bendro Lietuvos ir Lenkijos pėstininkų bataliono įkūrimo bei mokymo. Lenkų ir lietuvių krašto apsaugos ministrai, 1996 metais kovo 15 dieną susitikę Varšuvoje, pasirašė sutartį dėl bendro Lietuvos-Lenkijos bataliono- LITPOBA- įkūrimo. Po kelerių metų, 1999-ųjų balandžio 14 dieną pasirašytas LITPOBA memorandumas. Bataliono kariai dalyvavo NATO rengtoje misijoje Kosove, pavadintoje  „Joint Guardian”. Be to, Lietuva ir Lenkija yra pasirašiusi susitarimą dėl integruotos oro erdvės kontrolės sitemos sukūrimo. Kariniai susitarimai ir bendradarbiavimas leido sustiprinti pasitikėjimą tarp Lietuvos ir Lenkijos, kas yra labai svarbu kuriant tarpvalstybinius santykius.
   Santykių atšalimas prasidėjo tada, kai pasikeitė Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, kurie nebenorėjo taip intensyviai minti savo pirmtakų išklotą tarpvalstybinės partnerystės kelią. Lenkijoje po Lecho Kaczynskio žūties į prezidento postą įžengė Bronislavas Komarovskis, kurio žvilgsnis vis daugiau krypo į Vakarų Europą ir vis mažiau- į siekį sumažinti Rusijos įtaką posovietinėjese erdvėse ir sustiprinti savo šalies ekonomiką bendradarbiaujant su Lietuva. Tuo tarpu čia prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, kritikuojanti buvusio prezidento, vieno iš Lietuvos-Lenkijos santykių „aukso amžiaus“ kūrėjų, Valdo Adamkaus, sentimentalią politiką Lenkijos atžvilgiu. Be to, pasikeitė ne tik šių šalių, bet vienos iš supervalstybių, labai svarbios tiek Lietuvai, tiek Lenkijai vadovas. JAV prezidentu tapo Barakas Obama, kurio administracijos požiūris buvo kitoks nei prieš tai buvusio Džordžo Bušo. Pagrindinis šių administracijų skirtumas požiūryje į Rusiją yra tai, kad naujoji valdžia nebelaiko blogiu buvusios Sovietų sąjungos siekio dominuoti Rytų Europoje. Taigi Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas norint sumažinti Rusijos įtaką posovietinėje erdvėje jau nebeatrodo aktualus. O kaip ekonomikos faktorius?..
  
 1 dalies pabaiga.

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. balandžio 26 d., antradienis

Jamaikos UTech Classic 2011 varžybos. Y.Blake įveikė A.Powell, o S.A.Fraser- S.Williams


  Jamaikos sostinėje, Kingstone, balandžio 16 dieną vyko vietos Technologijų universiteto (University of Technology's, UTech) varžybos. Nacionaliniame Jamaikos stadione vykstančios varžybos nesulauktų tiek dėmesio, jei jose nedalyvautų vieni iš greičiausių sprinterių pasaulyje. Šiais metais čia startavo visas būrys lengvosios atletikos žvaigdžių, vienos sėkmingiau- kitos ne, o daugiausiai akių buvo nukreipta į 200m bėgimo takelius, kuriuose konkurencija šįkart buvo žymiai didesnė nei, pavyzdžiui, 100m distancijoje.
 Bene labiausiai nustebino keistas prizinių vietų pasidalijimas jau minėtoje 200m rungtyje.  Yohan Blake, šiuo metu jau tituluojamas antruoju greičiausiu žmogumi Jamaikoje 200m distancijoje (Usain Bolt vis dar tvirtai įsikandęs pirmąją poziciją),  šioje rungtyje tapo čempionu su 20.33s (jo asmeninis rekordas, pasiektas pernai - 19.78s). Sidabrą iškovojo Y.Blake bendraklubis Antiguan Daniel Bailey su 20.51s. O bronzą, kiek netikėtai,  su 20.55s, iškovojo Asafa Powell, kuris pernai šioje distancijoje tapo čempionu. Ketvirtas liko ir pasaulyje ketvirtu (100m distancijos) bėgiku laikomas Nesta Carter, užfiksavęs 20.67s laiką. Tuo tarpu mažiau dėmesio sulaukusioje 100m distancijoje čempionu bendroje įskaitoje tapo  Oshane Bailey su 10.20s, o studentų bėgimą laimėjo Nicholas Watson (10.32s).
 Moterų tarpe greičiausia 200m bėgime buvo Shelly Ann Fraser (22.69s), įveikusi antroje vietoje likusią 400m rungties bėgikę (sidarbo medalis Pekino Olimpinėse žaidynėse) Sherica Williams su 23.49s. 100m distancijoje pergalę iškovojo Olimpinio sidarbo medalininkė Sherone Simpson su  11.30s. Antroji liko amerikietė Stephanie Dust  (11.42). 
Kaliese Spencer
  400m rungtyje čempione tapo puikiai ritmą nuo pradžio iki pabaigos išlaikiusi barjerininkė Kaliese Spencer (50.95s), už nugaros palikusi Christine Day (52.08) ir kubietę Aime Martinez Diart (52.42). Po finišo paklausta, kaip sugeba būti tokia greita ir 400m, ir 400m barjerinio bėgimo distancijose, K.Spencer sakė: „Aš galiu bėgti abejose distancijose, tačiau pirmenybę teikiu barjeriniam bėgimui“.
  Pasaulio 100m barjerinio bėgimo čempionė Brigitte Foster-Hylton pradėjo savo vasaros sezoną su 13.33s. Savo bėgimą  ji įvertino kukliai ir išsisuko nuo tikslaus atsakymo: „Aš manau, kad mano pasirodymas susilaukė pripažinimo“.
  Nors oficialiai Jamaikos UTech varžybos daugiau studentų čempionatas, tačiau neoficialiai jos laikomas ir suaugusiųjų vasaros sezono startu. Yohan Blake iššovė prieš vieną iš Didžiojo 100m Trejeto Asafa Powell, tačiau pastarasis galėtų atšauti- juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Tačiau kas juoksis paskutinis- Y.blake, A.Powell, o gal U.Bolt ar T.Gay, sužinosime jau visai netrukus, gegužės 6-ąją, prasidėsiančiose Deimantinės lygos varžybose.

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis

Liu Xiang. Silpstantis dinozauras ar laukiantis feniksas?

Liu Xiang, Kinijos pasididžiavimas
  Liu Xiang yra barjerininkas, kilęs iš šalies, kurioje iki jo nebuvo beveik jokių barjerinio bėgimo tradicijų- Kinijos. Bet "Kinijos skriejančiu žmogumi" vadinamas kinas yra pasaulio ir olimpinis čempionas, net tris kartus gerino pasaulio rekordus. Išsiskyriantis tuo, kad bėgdamas daro labai mažai klaidų ir su kiekvienu barjeriniu tarpu vis greitėja, Liu vadinamas greičiausiu barjerininku Žemėje. Tačiau pastaraisiais metais Liu Xiang nebepateisino daugelio į jį dėtų lūkesčių. Tai kas dabar yra fenomenalusis kinas Liu? Silpstantis dinozauras, kurio karjera jau sparčiai eina į pabaigą, ar laukiantis prisikėlimo feniksas?
 
  Pirmasis stambus atleto laimėjimas buvo 2001-asiais užimta 1-oji vieta 110m b/b distancijoje Rytų Azijos žaidynėse, vykusiose Japonijoje, Osakoje. Tuo metu užfiksuotas tikrai geras laikas – 13.42 sekundės. Tais pačiais metais Pekine vykusiuose Pasaulio universiadoje (studentų žaidynėse) jis tapo čempionu ir pagerino savo asmeninį rekordą 0.09s, įveikęs distanciją per 13.33 sekundės.
  Jau pradėtas vadinti ypač daug vilčių teikiančiu jaunuoju atletu, Liu nepaskendo šlovės spinduliuose, nes jo tikslas- tapti geriausiu pasaulyje- dar nebuvo pasiektas.
   Praėjus metams, Šveicarijoje vykusiuose IAAF Super Grand Prix varžybose, 19-metis barjerininkas užėmė antrąją vietą, tačiau pagerino pasaulio jaunimo rekordą, atbėgęs per 13.12s. tolimesni tų metų startai nebuvo tokie sėkmingi. Azijos čemionate Liu subėgo 13.56s (tai buvo didelis netikėtumas ne tik atleto gerbėjams bei sporto ekspertams, bet ir pačiam Liu). Po kelių mėnesių vykusiose Azijos žaidynėse laikas buvo šiek tiek geresnis, bet ne toks, kokio tikėtasi - 13.27s. 
   2003-ųjų Pasaulio uždarų patalpų čempionate Jungtinėje Karalystėje Liu Xiang išbandė savo jėgas trumpesnėje barjerų distancijoje – 60m ir atbėgo per 7.52s (užimta trečioji vieta). Tais pačiais metais, Liu 110m b/b įveikė per 13.23s ir IAAF pasaulio čempionate pelnė bronzą.
  Tolimesnis laikotarpis (2004 – 2007 metai) Liu Xiang‘ui buvo sėkmingiausi per visą jo karjerą.
  2004-aisiais Atėnų Olimpinėse žaidynėse Liu tapo olimpiniu čempionu ir pagerino pasaulio rekordą. Jo laikas – 12.91s. Po šio pasiekimo atletas pradėtas vadinti greičiausiu kada nors žemėje vaikščiojusiu barjerininku. Šio epiteto tikrumą ir logiškumą nacionalinis kinų pasididžiaviamas įrodė 2006-ų metų IAAF Super Grand Prix varžybose. Jis ne tik tapo čempionu, bet ir pagerino sau pačiam priklausiusį pasaulio rekordą. Šįkart užfiksuotas laikas – 12.88s.

  Ar galime sakyti, kad tai buvo Liu karjeros zenitas, aukščiausia gyvenimo sportinė forma? Atletas vis dar treniruojasi ir ruošiasi naujiems iššūkiamas. Statitiska kalba pati už save, ir ,deja, ne pačius geriausius spėjimus Liu. Pažvelgus į jo rezultatų kritimą po 2006-ųjų, galime teigti, jog L.Xiang forma prastėja su kiekvienais metais:
2008m – žiemos sezone geriausias laikas 60m b/b- 7.46s, o tai Liu lygio barjerininkui- toli gražu ne pats geriausias rezultatas.
  Viena iš didžiausių dvikovų, lauktų Pekino Olimpinėse žaidynėse, buvo Liu Xiang susitikimas su naujuoju pasaulio rekordininku iš Kubos, Dayron Robles (asmeninis rekordas ir pasaulio rekodas, pasiektas IAAF Golden Spike Grand Prix varžybose 2008-aisiais - 12.87s). Deja, dvikova neįvyko, nes Liu, kamuojamas vis atsinaujinančios traumos, patyrė falstartą ir buvo diskvalifikuotas. Pekino stadionas buvo paskendęs tyloje ir nusivylime… 
  „Labai daug žmonių jaudinosi ir palaikė mane. Aš atsiprašau visų. Norėjau padaryti viską, kad būčiau geriausias. Deja, diskvalifikuotas to padaryti nebegalėjau“- po nesėkmės sakė Liu.
  2009m- 13.15s ; 13.50s ; 13.66s. Pastebėti nesunku, kad atleto laikas 110m b/b distancijoje vis prastėjo.
  Liu 2010 metais 110m b/b distanciją įveikė per 13.40s. Tai nėra laikas, kuriuo galėtų didžiuotis žmogus, per savo karjerą bėgęs greičiau nei per 13s. Tačiau visa Kinijos tauta sugniaužę kumščius laukia čempioniško ir šlovingo savo numylėtinio sugrįžimo.
  Liu Xiang dabar turi kaip niekada didelę konkurenciją: vis dar pajėgus kovoti ir dabar vadinamas greičiausiu Dayron Robles, į pasaulio rekordą ne juokais nusitaikęs amerikietis David Oliver, ambicingieji Dwight Thomas, Ryan Wilson, T.Trammel ir kt.
  Žinoma, būtų šaunu, jei vienas iš geriausių visų laikų barjerininkų dar iššautų ir parodytų, kad jį laidoti dar per anksti, tačiau tai reikitų padaryti kuo greičiau, nes laikas jau nebe Liu pusėje.
 Ar sulauksime Liu sugrįžimo ir koks jis bus, pamatysime tik ateityje… 

 成功 ! (kin.- sėkmės Liu!)

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Nacionalinė politologijos olimpiada 2011. Atgarsiai

  Pirmiausia trumpai, kas yra Nacionalinė Politologijos Olimpiada (NPO). Taigi, asociacija „Visuomenė be sienų”, bendradarbiaudama su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetu ir padedama Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, ketvirtus metus iš eilės organizavo Nacionalinę politologijos olimpiadą, kurioje buvo kviečiami dalyvauti visų Lietuvos gimnazijų ir mokyklų 9-12 klasių mokiniai.
 Pirmajame etape reikėjo atsiųsti esė politologijos tematika (buvo pateiktos 5 temos, iš jų reikėjo pasirinkti vieną ir parašyti 800-1000 žodžių esė), pavyzdžiui "Lietuvos savivaldos sistema: pokyčių poreikis, reformų bandymai ir jų imitacijos" arba "Kultūrų sandūros Europoje: tikros ir tariamos islamo grėsmės Europos visuomenėms" ir kt. Taigi, darbus pateikė 60 jaunuolių, besidominčių politologija ar tiesiog norinčių save išbandyti. Buvo atrinkti 15 geriausių darbų ir jų autoriai pakviesti į finalinį etapą Kaune balandžio 2-3 dienomis. Finalinis dviejų dienų etapas sudarytas iš keturių dalių: testas raštu, atviri klausimai raštu, viešos kalbos sakymas, diskusijos-debatai. Vertinimo komisija- ypač ritma ir kompetetinga- prof.dr. Auksė Balčytienė, VDU prorektorė, dr. Linas Venclauskas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas, doc.dr. Rūstis Kamuntavičius, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros dėstytojas, Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros lektorė,  dr. Lauras Bielinis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas,  Teodora Gaidytė, VU TSPMI doktorantė. Prieš tokią vertinimo komisija savo jėgomis abejoti pradėtų ne vienas diplomuotas politologas, ką jau besakyti apie nediplomuotus. Tiek oficialios informacijos buvo paskelbta dar iki pačios olimpiados. Tai, ką rašysiu toliau yra beveik (ne)oficiali informacija (50/50).
  Organizatoriai padirbėjo tikrai puikiai, jokie nesklandumai netrikdė jaunųjų protų, dar kartą ačiū jiems! Klausimai buvo tikrai sunkūs ir reikalaujantys ne tik politologijos/politikos, bet ir istorijos, ekonomikos, sociologijos bei kitų ne tik socialinių mokslų žinių, plataus, analitinio bei kritinio mąstymo. Taigi, raštu sužybėti vieniems pavyko labiau, kitiems mažiau ir tai visiškai naturalu. Nemažai klausimų, kuriuos sudarė VDU ir VU dėstytojai, buvo iš tautinių mažumų temos, jų problemų, integracijos į visuomenę realijų ir kt., todėl dalyviai, mažiau pasikaustę šioje srityje, deja, nudegė. Kitą dieną vykusiose dalyse žodžiu buvo sakomos kalbos tema "Didžiausias pavojus Lietuvai šiandien". Geriausiai pasirodė du dalyviai (pasak vienos iš vertinimo komisijos narės, "sužavėję"). Tai olimpiadą laimėjusi Kamilė Klapatauskaitė, savo kalboje puikiai suderinusi jausmingumą ir logiką (o tai, aš žinau, retas talentas) ir aš. Geriausiai mano pasirodymą nušviestų L.Bielinio, buvusio  LR prezidento patarėjo ir dabartinio VU dėstytojo (politinė teorija ir oratorystės menas) įvertinimas, išsakytas iškart pasibaigus viešojo kalbėjimo daliai. Kas buvo pasakyta, dabar nerašysiu, tačiau galiu patvirtinti, kad tai didžiulis įvertinimas, skatinantis ne užmigti ant laurų, o dirbti dar atkakliau ir niekada nenustoti tobulėti. Šiuos įkvepiančius žodžius užsirašiau ir skaitau kiekvieną dieną. Be abejo, kitų dalyvių kalbos buvo taip pat stiprios, kiekvienas jų turi savitą braižą, kuriuo atskleidė savo idėjas ir nuomonę.
 Debatų-diskusijų dalis, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo pati emocionaliausia. Patalpa buvo perpildyta tvirtomis nuomonėmis, teiginiais, pagrįstais ir ne tik faktais, teorijomis, idėjomis, sumanymais ir dar daugybe panašių ir ne visai dalykų, apie kuriuos pasakyti trumpai tiesiog neįmanoma.
Su doc.dr.Lauru Bieliniu, VU TSPMI dėstytoju
 Ir atėjo ilgai lauktoji apdovanojimų ceremonija. Jos metu sužinojau, kad oficialiai užėmiau 4-ąją vietą (surinkęs tiek pat taškų, kaip ir penktoje vietoje atsidūręs L.Tribaldovas). Prizines vietas pasidalino K.Klapatauskaitė, L.Lipinaitė ir R.Povilius. Sveikinu TOP 5 ir visus dalyvavusius, jūs nusipelnote pagarbos, sėkmės žengiant savo keliu!

 Ši olimpiada buvo puiki patirtis kiekvienam dalyviui ir organizatoriui (kurie neoficialiai džiaugėsi, jog šiais metais susirinko bene pajėgiausi dalyviai, kada nors dalyvavę NPO). Jei nebūčiau dvyliktokas, tikrai dalyvaučiau ir kitais metais. Kiekvienam abejojančiam, ar verta dalyvauti siūlau atsakyti sau, ko norite gyvenime ir ar tokio pobūdžio olimpiada, kuri yra tikrai specifinė ir sudėtinga, būtų jums naudinga. Taip pat įvertinkite savo jėgas. Ar turite rašymo, skaitymo, idėjų generavimo, viešo kalbėjimo, debatų, diskusijų ir kitokių politologams reikalingų įgūdžių, ar jūsų mąstymas kritiškas ir platus. Jei taip- sek naujienas www.politologija.blogas.lt ir kai tik išvysi, kad jau renkamai nauji dalyviai- čiupk geriausiai suvokiamą temą ir bėk rašyti stambaus kalibro politologijos esė, o po to daug skaityk ir treniruokis (kai pateksi į antrą etapą, žinosi, apie ką kalbu). O jei ne- išbandyti save vis tiek gali, nes visada geriau yra bandyti ir pralaimėti, nei nebandyti išvis.
 P.S. Jei kam nors kiltų kokių nors klausimų dėl olimpiados, nepasikuklinkit ir rašykit man (mano kontaktus rasite skiltyje "autorius").

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. balandžio 1 d., penktadienis

Ryškusis trišuolio genijus Phillips Idowu

  Phillips Idowu yra Didžiosios Britanijos trišuolininkas, Europos ir pasaulio čempionas. Ypač išsiskiriantis ne tik savo išvaizda, bet ir fantastiškais šuoliais, apie kuriuos daugelis atletų galėtų tik pasvajoti. Tačiau per naktį Idowu netapo geriausiu, tam prieikė daug treniruočių, ryžto ir atkaklumo, pakilimų ir nuopuolių Taigi kaip jis ėjo link to, kad būtų vadinamas geriausiu pasaulio trišuolininku?
 Jau vidurinėje mokykloje pastebėtas Idowu talentas. Tačiau pirmiausia jis buvo žinomas kaip geras krepšinio ir amerikietiškojo futbolo žaidėjas. Po kurio laiko, paskatintas trenerio, Phillips nusprendė save išbandyti lengvojoje atletikoje. Kaip ir daugelis pradedančiųjų, jis pirmiausia treniruotėse išbandė 100 metrų sprintą. Tačiau sužavėtas nebuvo (nors dabar asmeninis atleto rekordas – 10.60s) Matydamas vyresnius šuolininkus, besitreniruojančius šuolio sektoriuje, Idowu prisiprašė trenerio pabandyti šuolį į tolį.
  Tačiau tapti šuolininku į tolį Phillips tikriausiai nebuvo lemta. Jau pirmuosiose svarbiose varžybose atletas startavo kaip trišuolininkas. Tai buvo Anglijos vidurinių mokyklų čempionatas, kuriame Idowu pelnė pirmąją vietą. Tais pačiais 1997-aisiais naujai iškeptas trišuolininkas užemė ketvirtąją vietą jaunimo Europos uždarų patalpų čempionate.
  Idowu kelias į viršūnę tęsėsi. 2000-ųjų Olimpiadoje Sidnėjuje jaunas ir nepatyręs atletas pateko į geriausiųjų 10-uką (užėmė 6vt.), sušokęs 17.12 metro.

2001-aisiais Idowu šoko jau 17.33m. Sporto ekspertai, pastebėję kylančius atleto rezultatus, pranašavo jam pasaulinę šlovę ir pirmąsias vietas svarbiausiose pasaulio varžybose.
  Tačiau 2003 metai jam nebuvo sėkmingi. Patyręs rimtą kelio traumą, kurios yra ypač būdingos trišuolininkams, Idowu privalėjo pasitraukti iš varžybų ir skubiai gydytis. Altetas tikėjosi trankiai grįžti 2004-aisiais ir sužibėti Atėnų Olimpiadoje. Deja, ten patyrė fiasko. Visi 3 Idowu šuoliai buvo nesėkmingi ir į tolimesnį etapą jis nepateko.
 Sėkmingas atleto sugrįžimas įvyko 2006 metų pasaulio uždarų patalpų čempionate Ispanijoje, kuriame Idowu tapo čempionu su 17.75m rezultatu ir nutildė visus jo kritikus.

Ir nuo pat pasaulio čempionato Idowu toliau pelnė vieną titulą po kito:

2009m. IAAF Pasaulio čempiontas – pirmą vieta, 17.73m
2010m. Europos čempionatas Barselonoje– 17.81m, iškovota pirmoji vieta. Ir tai geriausias atleto pasiekimas per visą jo gyvenimą rezultato prasme.
Kituose rungtyse Idowu rezultatai pakankamai aukšti dėl puikaus jo fizinio pasirengimo. 100m – 10.60s, 60m – 6.81s, šuolis į tolį – 7.56m.

  Idowu pasaulyje yra gerai žinomas ne tik dėl skrajonių trišuolio sketoriuje, bet ir dėl savo pomėgio keisti plaukų spalvą, vertis auskarus įvairiausiose veido (o gal ir kūno) vietose. Savo poelgių dėka jis yra labai laukiamas reklaminiuse projektuose, bet stačia galva į juos nepuolantis, bei viską gerai apsvarstantis atletas yra gerbiamas ir paprastų sporto megėjų, ir aukštų sporto organizacijų vadovų.
  Kaip seksis tolimesnė Idowu karjera, prognozuoti sunku, be to šį sezoną laukia dar viena akistata su kylančiu ir jau spėjusiu savo vertę įrodyti Teddy Tamgho (pasaulio rekordininkas trišuolio rungtyje, uždarose patalpose- 17.92m). Tačiau pats Phillips dar nėra pasiekęs vieno iš pagrindinių savo tikslų- pagerinti pasaulio atvirų patalpų rekordą, kuris dabar priklauso jo tautiečiui Jonathan’ui Edwards’ui (18.29m).
© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. kovo 22 d., antradienis

Ką veikiu dabar arba žongliravimas darbais

  Šis įrašas nepretenduoja į straipsnio ar esė vardą, tačiau juo noriu išsakyti priežastis, dėl kurių šiek tiek apleidau
šį tinklaraštį (paskutinis straipsnis publikuotas prieš keletą savaičių, bet visiškai naujas darbas paskutinį kart parašytas daugiau nei prieš mėnesį).
  Tikrai neišsiplėsiu kalbėdamas šia tema, tik pasakysiu, kad mano laikiną darbų (konkrečiai straipsnių) stagnaciją lėmė kitų darbų gausa. Šiuo metu ruošiuosi MEP (Mokomasis Europos Parlamentas) Panevėžio regioninei sesijai, taip pat rašiau stambaus kalibro esė tarptautinių santykių tema Nacionalinei politologijos olimpiadai ir patekau į finalinį etapą (kartu su kitais 14 jaunųjų politologų), o tai įpareigoja dar aktyvesniam pasiruošimui, nes į Kauną važiuosiu tik laimėti. Be to, vis dar intensyviai ruošiuosi brandos egzaminams (taip, aš dvyliktokas, o tai smagiausi metai), sportuoju ir, žinoma, randu laiko poilsiui (kitaip produktyviai dirbti būtų neįmanoma). Žodžiu, žongliruoju darbais. Galbūt šis darbų aprašymas galėjo paskatinti atidaus skaitytojo mintis, kad aš skundžiuosi savo našta. Tačiau taip nėra. Aš mėgaujuosi gyvenimu bei tuo, kuo užsiimu ir gyvenu kiekvieną akimirką, o ne tik poilsio metu.
  Taigi dabar man belieka paagituoti tave, gerbiamas skaitytojau, nepamiršti šio kampelio ir vis karts nuo karto čia užsukti, nes niekada nežinai, kada šiuose užrašuose atsiguls naujas darbas.

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. kovo 16 d., trečiadienis

Niekas nėra gimęs be skausmo

 Iš kančios tveriami pasauliai - ir nei vaikas, nei žvaigždė nėra gimę be skausmo.
     Oskaras Vaildas


 Įrašo pavadinimas labai galingas, ir aš šiek tiek abejoju, ar pajėgsiu perteikti viską taip, kad suprastum, ką noriu pasakyti. Bet aš laikausi nuostatos, kad nustosiu tobulėti tada, kai neabejosiu  tuo, ką parašau.
  Daug yra nežinančių, kas yra tai, kuo mes, sportininkai, užsiimame. Tikrai visi žino, kas per reiškinys yra sportas. Daugeliui patinka tam tikros jo šakos. Kai kas domisi sportu šiek tiek giliau. Tačiau visiška mažuma, tiesiog lašelis vandenyne, tikrai suvokia (supratimas yra pirmasis pažinimo žingsnis, antrasis pažinimo žingsnis yra suvokimas), kas yra rimtos ir tikros treniruotės, varžybų jaudulys ir visa kita, iš ko susideda tikro sportininko mąstysena, jausmai ir patirtis.
 Sudėtinga rašyti tiems, kas nieko nenusimano apie jausmą, kai gyslomis srūva adrenalinas, kai su žmogiškumu atsisveikini likus keletui sekundžių iki starto ir vėl jį susigrąžini finišavęs (kartais). Tačiau aš tikrai tikiu, kas bus skaitančių, kurie žino, ką tai reiškia. Jų, kaip jau minėjau, nėra daug. Bet jie išgryninti. Išgryninti fizinių kančių.
 Kančia- stiprus žodis ir daugeliui bus keista, kad jis vartojamas viename sakinyje su žodžiu "treniruotės". Bet taip yra. Skausmas, esantis neaskiriamas nuo kančios, visada būna šalia. Jis ištikimas draugas. Nors ne, jis labiau yra, kaip mano vienas kolega iš Kanados yra pasakęs, "comrade-in-arms". Ginklo brolis, bendražygis. Skausmas gali būti įvairus. Galbūt dėl to jis nesidangsto kauke, kaip malonumas (tai dar viena O.Vaildo mintis). Nenoriu išsiplėsti. Noriu palikti erdės tavo, skaitytojau, pamąstymui.
 Niekas nėra gimęs be skausmo. Čempionai taip pat. 

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Teddy Tamgho- “Aš galiu daug daugiau!” arba 1cm toliau už rekordą

Šis straipsnis publikuotas vasario 24 dieną. Kovo 6-ąją Tamgho dar kartą pagerino rekordą vienu centimetru- 17.92m.

Vasario 20 dieną Prancūzijos mieste Aubiere vyko nacionalinis šalies uždarų patalpų čempionatas, kuriame vėl sužybėjo jaunasis trišuolio talentas Teddy Tamgho. Ketvirtuoju bandymu 21-erių prancūzas nuskriejo 17.91m ir 1cm pagerino jam pačiam priklausantį pasaulio rekordą (17.90m).
Pirmieji du bandymai Tamgho nebuvo sėkmingi, abu kartus šuolininkas užmynė liniją. Trečiuoju bandymu nušokęs 17.36m Teddy priminė nerimauti pradėjusiems žiūrovams, kad jis vis dar yra aukščiausio lygio trišuolininkas ir neketina pasiduoti. Ketvirtasis šuolis buvo pats sėkmingiausias- 17.91m ir naujas pasaulio rekordas. Penktuoju bandymu Tamgho nušoko 17.58m, o paskutiniuoju- 17.08m, tačiau tai jau nieko nereiškė.
Po varžybų Teddy kalbėjo:”Aš galiu daug daugiau, rekordinis šuolis tikrai nebuvo idealus ir aš žinau, kad Ivan (Teddy treneris- red.past.) man tai pasakys. Stengiausi labai greitai bėgti abu paskutiniuosius bandymus, tačiau mažiau jaučiau patį šuolį”. Atletas atrodė laimingas ir patenkitas savo rezultatu, tačiau taip pat ir tikrai pavargęs, todėl su žurnalistais bendravo mažai, tuo tarpu jo treneris Ivan Pedroso buvo kalbesnis.
Ivan Pedroso, keturis kartus pasaulio šuolių į tolį čempionas, dabar treniruojantis Teddy, sakė: “Tai buvo tikrai fantastiška diena, Aš džiaugiuosi, kad daugybė įdėtų pastangų jau pradėjo duoti vaisių. Nepaisant to, kad Teddy dabar dar labiau dominuoja trišuolio rungtyje pasaulyje, tobulėjimas niekada nepasibaigia. Kai pasieki tokį rezultatą, reikia pradėti didžiulį dėmesį kreiptį į smulkmenas ir detales, kurios tampa labai svarbios.”
Vasario 19 dieną Tamgho startavo ir šuolių į tolį rungtyje, kurioje su 7.79m užemė trečiąją vietą. Ivan Pedroso sakė, kad šuolis į tolį yra puiki treniruotė trišuolininkui.

© Tomas Lekavičius. 2011

2011 m. kovo 5 d., šeštadienis

prisimenant Italiją... Colleferro

Ši nuotrauka yra Colleferro stoties, į kurią sąžiningai atvykdavome kiekvieną rytą (4-6h) ir grįždavome vakarą (22-24h). Tai pakankamai jauki vietelė su lošėjų slėptuve už širmo, šiltomis bandelėmis, kvapnia kava, televizoriumi, rodančiu tą patį kanalą apie istorinius įvykius, gražiomis besišypsančiomis pardavėjomis ir vienu susiraukusiu pardavėju. Kiekvieną rytą ši vieta tampa tam tikru traukos centru, nes Segni (miestelis, kuriame buvome apsistoję) yra nemažai žmonių, dirbančių Romoje ir keliaujančių į darbą traukiniu. Ir kokių tik žmonių čia nepamatai... Bet apie tai nemažai pasakoti, todėl šįkart patylėsiu (nors kelionėje mačiau visų vaivorykštės spalvų žmonių). Grįžtant prie pačios stoties. Ji švari, tvarkinga ir visaip kitaip atitinkanti geros stoties standartus. Puiku, kad ji nėra didelė ir stumdytis su žmonėmis dėl vietos traukinyje netekdavo. Šiaip tai ji nėra kažkuo labai išsiskirianti, nes tokių stočių aplink Romą tikrai ne viena. Tačiau ji svetingai priimdavo mus, ryte ištroškusius įspūdžių, ir bandančius atsigauti po vakarykštės dienos, ir vakare, kai grįždavom vos pavelkdami kojas, su besimerkiančiomis akimis ir nuo kalbėjimo trimis kalbomis susipynusiu liežuviu.

© Tomas Lekavičius. 2011

A.Skujytė grįžo su trenksmu

Klaipėdoje vasario 18-19 dienomis vykusiame Lietuvos uždarų patalpų čempionate ir jaunimo iki 20m pirmenybėse Austra Skujytė startavo penkiakovėje, rungtyje, į kurią grįžo po trejų metų pertraukos. Per pastaruosius keletą sezonų A.Skujytė išbandė save kaip rutulio stūmikę, tačiau jai nepavyko pasiekti ypač aukštų rezultatų, kurie būtų leidę ir toliau varžytis šioje rungtyje su geriausiomis Europos, o gal ir pasaulio rutulio stūmikėmis.
Pirmoje rungtyje- 60m barjeriniame bėgime atletė gerino asmeninį rekordą- 8.66s, po to sekusiame šuolyje į aukštį įveikė kartelę, iškeltą į 1.82m. Stipriausioje savo rungtyje- rutulio stūmime- Austra užfiksavo 16.94m ir tapo geriausio sezono rezultato Lietuvoje savininke. Visose šiose rungtyse sportininkė sekė Lietuvos rekordo grafiką, o po ketvirtosios- šuolių į tolį (rezultatas- 6.29m), jį jau lenkė. Tačiau paskutinėje rungtyje, 800m bėgime, A.Skujytė pasirodė kukliau (2:32.51) ir Lietuvos penkiakovės rekordas liko nepagerintas. Tačiau suskaičiavus visus taškus paaiškėjo, kad daugiakovininkės pasiektas rezultatas- 4578 taškai- yra geriausias sezonos rezultatas pasaulyje. Šis pasiekimas beveik užtikrina pakvietimą į Europos čempionatą, kuris vyks Prancūzijoje.
Austra Skujytė, paklausta, ką mano apie savo pasiekimą, atsakė esanti patenkinta rezultatu. “Visai neblogas krikštas po ilgos pertraukos”- teigė ji.
Antrąją vietą moterų penkiakovėje užėmė Viktorija Žemaitytė, surinkusi 4334 taškus, o bronzos medalį iškovojo Rūta Moliejūtė (3517 tšk.), kuri tapo čempione jaunimo amžiaus grupėje.

© Tomas Lekavičius. 2011