2010 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

dar vienas beprotiškas pasaulis

Bemąstydamas, ką parašyti šįkart, prisiminiau dalyką, kurio taip niekada ir nebuvau pamiršęs. Tai žongliravimas. Ir meskit šalin visokius stereotipus, kurie jūsų galvoje sukuria "tipinį" žonglieriaus vaizdą- pusamžį klouną, apsirėdžiūsį spalvingais drabužiais ir linksminantį vaikus. Pabandyk pažvelgti į šį fenomeną be išanksinės nuomonės. Taigi...

 Pasaulyje yra tikrai nemažai šio užsiėmimo megėjų. Ir kiekvienas iš mūsų pažįstame bent po vieną žmogų, mokantį žongliruoti. O kas nepažįsta- reiškia turi per mažą pažinčių ratą (na gerai, pasitaikyti išimčių gali, bet tikimybė menka).
 Yra daug žongliravimo rūšių. Žongliruojama praktiškai su visais daiktais, kuriuos įmanoma pakankamai greitai mėtyti. Be abejonės, labiausiai paplitęs žongliravimas kamuoliukais, kuokelėmis, diablo ir pan. Rečiau pasitaikantis, bet vis populiarėjantis yra vadinamasis "contact juggling" (lietuviškai kažkais panašaus į liečiamąjį žongliravimą).

 Tačiau aš pakalbėsiu apie patį žongliravimą, ne apie jo rūšis. Pakalbėsiu apie žongliravimą kaip saviraiškos priemonę.
 Žongliruoti yra sunku (ir kodėl mane traukia sunkūs, daug pastangų reikalaujantys dalykai?), tačiau, be jokios abejonės, įdomu. Daugelis taip ir neišmokusių mėtyti 3 kamuoliukus, meta šį užsiėmimą. O kam pavyksta- arba meta taip pat (dauguma), arba keliauja toliau (mažuma). Aš esu iš tų, kurie keliavo (ir tebekaliauja) toliau. Patikėkit, tikrai nepaprastas jausmas pagaliau padaryti kažkokį triuką po ilgų valandų treniruočių (tai tikrai supras ne tik žonglieriai, bet ir ekstremalių sporto šakų atstovai ir ne tik). Bandydamas atlikti vienokį ar kitokį triuką, dirbti reikia tikrai nemažai.

 Apie žongliravimą kaip meną... Tai sunku suvokti tam, kas nepažįsta tikrojo žongliravimo...

 Šio įrašo pavadinimas turėjo būti "žongliravimas- tai menas". Tačiau parašęs jį supratau, kad apie tai reiktų pakalbėti plačiau. Bet kitą kartą.

 Dabar einu pasiimsiu savo apsitrynusius kamuoliukus, tylą primenančią muziką,  treniruotą kantrybę bei atkaklumą ir pasinersiu į dar vieną beprotišką pasaulį.

 Žongliravimo pasaulį.

© Tomas Lekavičius. 2011

2010 m. rugpjūčio 6 d., penktadienis

grįžęs iš Italijos...


Grįžęs iš Italijos...
Žinau, kad būtų smagu aprašyti viską, ką ten nuveikiau, bet tai praktiškai neįmanoma. Per daug išgyvenau, kad viską aprašyčiau. Todėl užteks ir bendrų pamąstymų.
Taigi. Grįžęs iš Italijos... Per pastarąsias 5 paras miegojęs ne daugiau kaip 12
valandų, kaip pašėlęs beprotis lakstęs po Romą,itališkai kalbėjąs su italais, lietuviškai su lietuviais ir angliškai su visais kitais, miegojęs vienuolyne ir
oro uoste, keliavęs traukiniais, autobusais, lėktuvais ir metro, meldęsis kartu su daugiau nei 53000 ministrantų, gavęs popiežiaus palaiminimą ir matęs jį 3 metrų atstumu, pavargęs, bet labai laimingas, kad galėjo pažinti tikrą, o ne turistinę Italiją...
Ši kelionė- tai Dievo dovana, nuostabi Jo malonė man... Esu nepaprastai Jam dėkingas... Neįmanoma aprašyti Italijos. Reikia ją patirti, pažinti. Aš stengiausi ją pažinti. Keliavau ne tik turistiniais maršrutais, bet ir paprastomis Italijos gatvėmis paprastuose miestuose. Mačiau paprastus italus, kurie turistų savo miesteliuose niekada nesulaukia. Turėjau galimybę įkvėpti itališko oro, paragauti itališko maisto, išgirsti itališkas kalbas ir Italijos garsus, pakalbėti su italais. Džiaugiuosi, kad galėjau paragauti Italijos.
Tai buvo piligriminė kelionė, kurios nepamiršiu niekada... Ji davė daug potyrių, jausmų, išgyvenimų, džiaugsmo...

© Tomas Lekavičius. 2011